Vietnamas: Halongo įlanka ir sustojęs laikas kaime ant vandens
,,Sveiki atvykę į Vietnamo sostinę Hanoi, šiuo metu oro temperatūra plius 18 laipsnių Celsijaus”… Kaip žirnius išberia lėktuvo pilotas. Nieko sau, mintimis nukeikiu nuaidėjusį pranešimą. Visai ne to tikėjausi Vietname, bent jau ne Lietuviškos vasaros tai tikrai. Realybė ta, kad esame šalies šiaurinėje dalyje gruodžio mėnesį, dabar jau aišku, kad tropikų saulės čia nebus, bent jau gruodį... Vadinasi ir vasarinėms suknelėms savo valandos teks palaukti, o kol kas traukiu iš lagamino dugno senokai liestas susiglamžiusias ilgas kelnes ir pasiruošiu po ranka turėti kažką ilgomis rankovėmis. Nes plius 18 man — absoliutus ruduo… Netrukus apsipratusi su esamomis oro sąlygomis (nėra taip blogai) ir šilčiau apsirengusi (tai svarbiausia) esu džiugiai nusiteikusi ir pasiruošusi kviesti Jus į keturių dienų kelionę laivu Halongo įlankoje!
Halongo įlanką sudaro per 3000 salų…
Bet apie viską nuo pradžių. Noriu trumpai supažindinti su Halongo įlanka: tai vieta esanti į rytus nuo sostinės Hanoi, įlanką sudaro per 3000 salų ir įvairiausių formų uolų, kyšančių iš vandens, išsibarsčiusių po visą įlanką. Ši vieta įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Didesnės salos apaugę vešliais miškais, o kai kurios uolos — tokios stačios, kylančios iš vandens kone vertikaliai į 300 m aukštį. Dauguma salų — negyvenamos ir neturinčios pavadinimų.
Vynas išdavikas, rausvai spalvina moterų skruostus ir kursto netylančias kalbas…
Vos pajudėjęs laivas triukšmingų variklių padedamas sparčiai tolsta nuo kranto, paklysdamas rūko voratinklių tinkle. Akis pasiekia unikalūs, nenusakomo grožio vaizdai. Čia prasideda išsvajotas pasyvus poilsis. Veiklos minimaliai, gamtos apsuptis, be interneto, telefono… Laikas sau, knygai, kylančios ir besileidžiančios saulės kuriamai romantikai. Vakarienės — linksmybių metas, mėgaujamės sutiktų žmonių draugija, įdomiais pasakojimais, nuotykiais, kultūra. Skardus juokas netyla, sudrumsčia miegančios įlankos aurą, grįžta aidu atgal užkliuvęs už tamsaus uolos akmens… Vynas išdavikas, rausvai spalvina moterų skruostus ir kursto netylančias kalbas, muziką, o vėliau ir šokius… Niekas nekalba apie laivo siūbavimą, šiuo metu jo tiesiog nejaučia, manau ši tema bus paliesta rytoj, o kalta — jūros liga… Laivo įgula strikinėja aplink pasiruošusi tenkinti kiekvieno svečio pageidavimus, maistas puikus, daug žuvies, jūros gėrybių, populiarioji vietnamietiška jautienos ir ryžių makaronų sriuba — skanaus.
Pradedu susidraugauti su ryto gaiva
Išaušusio ryto gaivus vėjas tarsi vėduoklės platūs mostai talžo mano veidą. Kvėpuoju vėsa, kuri skuba paskui laivo teliuškuojamas bangas. Įsisukusi į šiltesnį rūbą užmezgu pažintį su ryto gaiva, ji kur kas malonesnė nei maniau. Skaičiuoju vis naujai iš už horizonto išnyrančias uolas, juokiuosi, nes kaskart spėju ir vis pro šalį, kas po to, o ką išvysiu laivui praplaukus štai šią, atrodo jau paskutinę uolą, bet ne, jos nesibaigia, jos dėvi ryškiai žalią rūbą, slepiasi viena už kitos skoningai spalvas priderinusios prie smaragdinio vandens, šypsosi. Vanduo tirštas, neperregimas, tarsi akvarelės nudažytas, ramus ir lygus it stiklas, kol niekas nesujaukia jo minkštų patalų…
Kol gailiu žvilgsiu palydžiu krykštaujančius vaikus, pagaunu mintį…
Laikas nubusti ir iškišti nosį ir koją iš už laivo ribų. Mistiškai ir neįtikėtinai nuskambėjo siūloma ,,pramoga” — ekskursija po kaimą ant vandens. Taip, čia laikas sustojęs, kaip prieš 100 metų taip ir dabar, tik turistų daugiau, čia nėra parduotuvių, paslaugas siūlančių prekeivių, kaiminystėje kelios trobos, valtys, vėjo kedenami skalbiniai, žvejybai naudojami tinklai ir augantys vaikai. Nuolatinės drėgmės ir vandens apsuptyje, uolų užantyje, gyvenimas ant vandens, nesuvokiant kaip, čia gyvenantiems — o ar gali būti kitaip? Kol gailiu žvilgsiu palydžiu krykštaujančius vaikus, pagaunu mintį: štai tokiomis akimirkomis dievinu kiekvieną kelionę, naują dieną, pojūtį, sutiktą akių žvilgsnį skurdžios kasdienybės akivaizdoje, suteiktą viltį paliesti svetimą, nepažintą Pasaulį, tuo pačiu priimti ir išmokti pamoką skirtą man.
Perlų ferma, taip vadinasi vieta, kurioje perlai auginami.
Likęs liūdesys, kurį nuryju realybės vandens stiklinėje, karčiai nusėda gerklėje, o vandens srovė neša tolyn, skalauja mintis…
Laikas perlams! Koks ilgas kelias nueinamas iki šiais grožiais puošis viso pasaulio moterys. Perlų ferma, taip vadinama vieta, kurioje perlai auginami. Mažu peiliuku jauna mergina atidaro kriauklę, ištraukia moliusko brangintą mažą rutuliuką. Baltą, tviskantį. Ne kiekvienoje kriauklėje jis slepiasi. Toliau vyksta be galo kruopštus ir atydus darbas, perlas šlifuojamas, inkrustuojamas. Gamtos sukurtas, žmogaus rankomis išgrynintas, kūrybiniame procese atskleistas pilnas grožis sužiba kartu su moters šypsena.
Užsimerkiu, leidžiu šilumai maitinti baltą odą…
Žydro dangaus fone įdienojusios saulės spinduliai bučiuoja veidą, dvelkia rudenėjančiu gaiviu lietuvišku rugpjūčiu. Saulė prisijaukinusi mane prišnekina nusimesti šiltą rūbą — paklūstu. Užsimerkiu, leidžiu šilumai maitinti šiaurietišką baltą odą. Taip, tai mano stichija, visada esu ištroškusi vitamino D, tai nepakeičiama injekcija mano mintims ir šypsenai… Neišvengiamas priešnodis žemiškiems rudens kerams.
Neatitraukiu akių, priešaky, Jis, tapantis neatkartojamą peizažą…
Kodėl vakaro kerai tokie galingi, retoriškai klausiu savęs? Hipnotizuoja ir apglėbia pečius, šildo paskutiniais besibaigiančios dienos spinduliais, nukonkuruoja visa, kas buvo prieš tai. Neatitraukiu akių, priešaky, Jis, tapantis neatkartojamą peizažą, kviečiantis tapti mūza, išrinkti paveikslo spalvas ir kurti nuotaiką kartu, piešti jausmus ir svajoti apie dabar… Ne vakar, ne rytoj, ne tada, kai atsikratysi 10 kg., girdi — DABAR!
Vandens tylus čiurlenimas ima artėti, suklūstu, pakeliu užsvajotas akis, išvystu moterį plačiai mojuojančią irklais vandeniu, vietnamietiška skrybėlė puošia pridengtą moters veidą, tai parduotuvė ant vandens, valtyje, galima įsigyti turistų paklausiausių prekių: vandens, alaus ir ,,rimtesnio’’ alkoholio… Šį kartą mandagiai atsisakau ir pažadu pirkti kitą kartą, ne dabar, nes dabar aš mūza…
Jūra manęs nepaleido…
Keturios dienos laive prabėgo nejučia. Dovanų paliko pilnas saujas naujų potyrių: pažinimo, atradimo, supratimo.
Ir dar šis tas, vos nepamiršau, pamenate apie pradžioje minėtą (numanomą) jūros ligą? Nepasitvirtino prognozės, viskas gerai, niekas ja nesiskundė. Na, o aš, grįžusi į sausumą, dar kelias dienas jaučiau lengvą bangavimą sau po kojomis. Jūra manęs nepaleido…
Jeigu tau patiko, prašau paspausk žemiau esančią žalią širdelę ⬇️
Jeigu perskaitei viską iki galo, galbūt bus įdomūs ir kiti mano publikuoti Blog’ai:
Arba sek mane Instagram, kuriame rasi daugiau nuotraukų iš kiekvienos kelionių dienos.
