Kodėl sustabdėme Sapiegų parko projektą?
Vilnius, taip pat ir Lietuva, šiais mėnesiais gavo dovaną iš JAV televizijos giganto HBO — kaip pagrindinėje lokacijoje mūsų mieste nufilmuotas penkių dalių serialas Černobylis susilaukė labai gerų kritikų vertinimų kaip itin detaliai lemtinguosius įvykius atvaizduojantis serialas, drąsiai laviruojantis tarp dokumentikos ir dramos žanrų. Išaugo interneto paieškų apie Vilnių ir Lietuvą skaičiai, laukiame kaip tai per ateinančius metus transformuosis į Vilnių atvykusių turistų skaičius.
Didesnė vertybė, kuri nėra apskaičiuojama interneto paieškomis ar kitais kriterijais bei nėra matoma plika akimi, yra tai, kad milijonai Vakarų Europos, JAV bei kitų soclageryje negyvenusių valstybių gyventojų pamatė meistriškai atvaizduotas priežastis ir sovietinę aplinką, kurios sukėlė Černobylio avariją, bei galiausiai tą toksišką abejingumo žmonėms, realybės neigimo atmosferą, kurioje pirmomis valandomis buvo (ne)sprendžiama avarija. Sovietų Sąjungoje gyvenusiems lietuviams tai nekelia šokiruojančios nuostabos, bet užsieniečiams tai yra naujiena. Serialas gana keistai sudisonavo su dabartine jaunąja žiūrovų karta, kuri internete yra pakankamai gerai įvaldžiusi savotišką Ezopo kalbą ir kuri tuoj pat pradėjo kurti sarkastiškai ironiškus memus apie pagrindinius veikėjus ir įvykius, tokiu būdu parodant, kad kūrėjų siunčiama žinia apie Černobylio avariją buvo puikiai priimta ir suprasta.
Turbūt daugiausiai turinio sugeneravo epizodas, kuomet kelios minutės po avarijos reaktoriaus pamainos viršininkas viską neigia, o išgirdęs, kad radioaktyvumo lygis siekia 3,6 rentgeno (nes tai yra daugiausiai, kiek gali rodyti mažiausio pajėgumo dozimetras), pasako “nėra puiku, bet nėra ir tragiška”. Nes sovietinėje sistemoje, ypač jeigu esi vadovas, niekada negali pripažinti klydęs ir turi laikytis įsikibęs savo tiesų, net jeigu ir matai rusenantį grafitą čia pat ant žemės.
Ir čia mes nusikeliame 33 metus į ateitį, į Vilnių, į Antakalnio Sapiegų parką. Kur neturime tokių stresinių situacijų kaip sprogęs branduolinis reaktorius, jau, matyt, daugiau nei mažiau atsikratėme sovietinių darbo įpročių, pramokome vakarietiškų vadybos principų, bet vis dar turime didelius sunkumus pripažinti, kad ilgą laiką kurtas planas nėra geriausias ir kad kartais reikia, kad ir kaip bebūtų skaudu, nurašyti jau padarytas investicijas ir nustoti deginti kaštus. Teisingumo vardan reikia pripažinti, kad toks sunkumas yra pakankamai žmogiškas ir universalus, susijęs su asmens vidiniu ego, o atitinkamos santvarkos ar kultūros jį tik palengvina arba pasunkina.
Tai patyriau ir asmeniškai, kai savivaldybės administracija priėmė sprendimą neterminuotam laikui nukelti Sapiegų parko rekonstrukcijos projekto įgyvendinimą. Projekto, kurio tikslas buvo atkurti barokinio stiliaus parką. Pažymiu, kad neturiu jokių priekaištų sukurto projekto esmei ir turiniui — valstybės bei savivaldybės užsakymas buvo suprojektuoti viską taip, kaip tai atrodė Sapiegų giminės galios zenito metu XVIII a., ir tai buvo išpildyta tiek gerai, kiek tai buvo galima išpildyti. Projektas kaip intelektinis kūrinys niekur nedingsta, jį galėsime bet kada eksponuoti pristatant parko istoriją, atskiras jo dalis, pvz. vartų sutvarkymą, panaudoti ir nusipirkti. Tačiau yra absoliučiai kitas klausimas, ar visą tą istoriją turime atkurti šiandien, po trijų šimtų metų pertraukos, kai tiek architektūrinės, tiek žmonių gyvenimo sąlygos yra pasikeitusios.
Dažnai tiek savivaldybės, tiek ir visos mūsų valstybės problema su didesnių projektų įgyvendinimu būna užprogramuota projektų genezės metu, kai į projekto užduoties turinio rengimą nėra laiku įtraukiami arba informuojami suinteresuoti gyventojai, dėl kurių visų pirma bet kokie projektai ir yra daromi.
Sustabdyti šį projektą — nebuvo lengvas sprendimas ir prie jo prieiti nebuvo ypatingai paprasta. Klausimai, kuriuos išsikėlėme sau, visų pirma buvo tokie:
- Jeigu reikėtų patiems tvarkyti šitą parką, už savivaldybės biudžeto pinigus, ar įgyvendintume šitą projektą?
- Jeigu išvis, pinigai būtų mūsų pačių, ar įsirenginėtume sau prie namų barokinį parką?
- Jeigu reikėtų įgyvendinti kažką neypač logiško dėl paveldosaugos, ar tikrai būtinai ją įgyvendintume?
Sapiegų parko istorija — tai nėra vien tik “profesionalių protestuotojų” ar “nieko-niekur-nestatykit-viskas-blogai” žmonių pasipiktinimas. Piktinasi ir pagrįstai tai daro labai daug žmonių, labai daug žmonių to nedaro, bet tyliai pritaria ir tik labai mažai palaiko. Palaiko išimtinai tik tie, kuriems visos statybos yra puiku, nes tai yra statybos, o statybos yra gerai.
Kodėl žmonės nepasitiki savivaldybe?
Todėl, kad yra jos nekartą apgauti. Iš dabartinės parko priežiūros, nuolaidžiavimo parko nuomininkams, susidaro tikrai blogas vaizdas, o bendruomenei pateikti lūkesčiai buvo gerokai kitokie. Tuo tarpu mes sakome, kad jie gavo tris vaikų žaidimo aikšteles, bet jos nelabai kaip atrodo:
Parką mes prižiūrime kukliai. Tą daro bendramiestinio tvarkymo bendrovės, šienauja žolę, šluoja ir pan. Vilniaus miesto parkai, kurie prižiūrės šį parką po rekonstrukcijos, kokia ji bebūtų, vien parterinei daliai paskaičiavo apie 93 tūkstančių eurų metinę priežiūrą. Labai daug visko reik prižiūrėti, aišku ir toje įstaigoj procesai, švelniai tariant, laukia modernizacijos (suplanuota įgyvendinti šiemet). Bet ką čia tie pinigai — kalbėkime apie idėjas. Nes išties tai yra svarbiau nei pinigai.
Parko vaizdas dabar:
Įgyvendinus projektą:
Kodėl atsiranda tas 8 metrų pločio žvyrkelis (žvyrkelis čia taip vadinamas granito atsijų takas, maždaug toks kaip bernardinų sode arba Lukiškių aikštės pašonėse)? Nes buvo atlikti archeologiniai tyrimai. O ką tiksliai sako archeologiniai tyrimai?
P5: Šios perkasos vietoje buvo siekiama aptikti buvusio tako, galimai ir medinės, parką iš P ribojusios, tvoros, vartelių liekanas. Paviršiaus altitudė perkasos vietoje H abs. 111,68–111,23 m.
Tiriant perkasą iškart po velėna aptiktas kiek apardytas XX a. pradžios akmenų grindinys, sukrautas iš maždaug 5x10–30x35 cm dydžio akmenų. Grindinys fiksuotas ties visu PV perkasos kraštu. V perkasos kampe fiksuotas jo fragmentas buvo apie 30 cm pločio, o ties P kampu jis išplatėjo iki 100 cm pločio. Nuo perkasos krašto grindinys nuolaidus parko kryptimi.
P9A: Tiriant perkasą iškart po velėna aptiktas apardytas XX a. pradžios akmenų grindinys, sukrautas iš maždaug 5x5–15x20 cm dydžio akmenų. Grindinys fiksuotas ties visu PV perkasos kraštu. Perkasoje jis iki 40 cm pločio.
P9B: Tiriant perkasą iškart po velėna aptiktas toks pat kaip perkasoje 9 apardytas XX a. pradžios akmenų grindinys, sukrautas iš maždaug 5x5–15x20 cm dydžio akmenų. Grindinys fiksuotas ties visu PV perkasos kraštu. Perkasoje jis iki 40 cm pločio.
Tai visgi, kodėl toje vietoje darom 8 metrų pločio taką? Nors jo neradom? Dar daugiau: kodėl tai darom per visą ilgį, nors puikiai žinom, kad Sapiegų istorija buvo įvairi ir įdomi ir tai jie ten tą dvarą statė, tai jie jo nepabaigė, tai ten daržą darė vietoj parko, tai juos trėmė į Lenkiją, tai jiems galvas kirsdino. Tai tipo norim ne tik atkurt, bet ir dar geriau už juos viską pavaryt, nors pinigų tai turim gerokai mažiau.
Geriausiai visus pagrįstumus iliustruoja atsakymas į klausimą, kodėl sodiname vienokius ar kitokius augalus (klausimas buvo toks “Tarp sodinamų augalų ir to, kas buvo rasta, koreliacijos nedaug. Pasigendu šeivamedžio, sedulos, monadų ir dedešvų.
Juk tik tokie augalai buvo rasti, tai kodėl sodinimui pasirinkti visai kitokie?”):
Projektas parengtas remiantis ne vienu tyrimu ir tuo labiau ne tyrimo ištrauka. Sudarant augalų asortimentą remtasi ir rašytiniais šaltiniais, kuriuose pakankamai išsamiai aprašyta teritorijoje augę augalai. Taip pat buvo atlikta to laikmečio regione formuotų parkų analizė. Sudėjus visą informaciją ir visų tyrimų rezultatus šios visumos pagrindu ir buvo priimti sprendimai bei parengtas projektas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad kraštovaizdinė ir dendrologinė projekto dalis, tame tarpe ir augalų asortimentas, buvo ekspertų įvertinta teigiamai.
- Tai kodėl darom dalykus
- Nes archeologiniai tyrimai
- O kas ten tuose archeologiniuose tyrimuose?
- Nu kaip nu, nėra ten to tiksliai, mes visuma vadovaujamės
- ….?
Jokiu būdu tai nereiškia, kad viską būtinai turėtume daryti identiškai preciziškai taip kaip buvo, vietos interpretacijai ir yra, ir tos interpretacijos gali būt reikalingos ir žavingos (pvz. na, kad ir su tais augalais – violetines dedešvas gali pakeisti daug geriau augantys ir patogiau prižiūrimi violetiniai viržiai ir bus violetinis ornamentas ir tai yra visiškai puiku ir gerai), bet.
Raudonai pažymėjau asfalto ir gal būsimo žvyrkelio atkarpas, žaliai jas skiriantį žalią plotą, o oranžiškai apvedžiau punktyrą, kuris žymį dabar esantį takelį. Jis šiuo metu yra tik toje taip vadinamoje parterinėje (plynas kirtimas) dalyje, o bosketinėje (tankus neįžengiamas miškas) jo nėra. Jeigu toliau žiurėsit punktyrą tai pastebėsit ir daugiau smagių elementų čia, bet tai sako tokį dalyką: atkuriamame parke, nukertami medžiai todėl, kad projektuotojas sugalvojo, kad takas turi būti čia ir turi būti tokio pločio. Ir tame nėra nieko nė kiek daugiau.
Vėlgi, paveldosaugiškai čia viskas šiaip tvarkoje — projektas tinkamas. Atkurti barokinį parką? Prašom barokinis parkas. Sukūrėm. Tik tiek, kad pasaulyje toks atkūrimas, kaip paveldosaugos būdas yra vienas iš pačių labiausiai vengtinų ir tik kraštutinė priemonė*. Bet juk mes (kaip valstybė) tą ir taip žinom, nes šiai teritorijai rengtas specialusis planas ir neprašo nurašyti visą istoriją pažodžiui.
Nenorime ir negalime daryti parko bile daryt. Vienas bokštas (paveldosauga) apibrėžė, kad taip reikia, o kitas bokštas (savivaldybė) subraižė pagal tai. Visi kiti — ką mes bepaimsime — pradedant savimi pačiais, antakalnio gyventojus, techparką tą patį — liko užribyje.
Savo prioritetus turime nusistatyti taip: kokybė (plačiaja prasme apimant ne tik sprendinių kokybiškumą, bet ir jų tinkamumą vietai, santykį su supančia erdve, atitikimą miesto ir miestiečių poreikiams ir t.t.), įgyvendinimo kaina ir tik tuomet laikas per kurį turime atlikti darbus.
Kartais net negalima tiksliai įvardinti kiek užtruks vienas ar kitas projektas, nes rezultato siekiame geriausio, o ne greičiausio, pigiausio. Taip pat, natūralu, kad bėgant laikui, keičiantis aplinkai, visuomenei vienos vizijos keičia kitas. Puikiai žinome tai ir iš privataus sektoriaus. Taip, aišku, tipinės parduotuvės pastatomos labai greitai, bet reikšmingesni ir įdomesni statiniai, projektuojami, perprojektuojami, pergalvojami iš esmės ir visa tai užtrunka metų metus — taip buvo tiek su MO muziejum, tiek su Ogmios centru. Vietos, kuriomis šiandien džiaugiamės, kurios iš esmės atsistojo ant Vilniaus žemėlapio — abiejų objektų konceptualizavimas iki statybų vyko apie 10 metų.
O ką daryti?
Norėčiau, kad tai būtų ateities parkas. Integruojantis visus kultūrinius ir istorinius sluoksnius ir kuriantis dar vieną naują. Paveldas turi būti ne pažodžiui nurašomas, o pacituojamas išryškinant jį, bet išsaugant ir bioįvairovę, atliepiant viso parko situaciją ir žmonių, kurie ten gyvena ir dirba poreikius.
Sapiegų rūmai — perduoti ŠMC. Jie tikrai neatkurs tenai rūmų kaip rūmų, kur vaikščiojo ponai oligarchai Sapiegos. Ten bus įdomu ir apie ateitį, o mes norim užcementuot tam tikrą vieną laikotarpį į šią vietą. Ir taip pasieksime ką? Kad tokią puikią dieną kaip ši, visus tuos augalus reikės bent du kartus palaistyti ir niekas į juos ten nežiūrės, nes blemba karšta ant saulės stovėt, o pavėsio nėra?
Iš esmės tai mes susirgome nuo nesikalbėjimo, uždarumo. Gydysimės kalbėjimusi ir atvirumu. Stengsimės išmokti pamokas, o jeigu tai pavyks, tai pavyks ir projektas.
Pradėkime nuo pauzės, nuo tvorų nukėlimo ir pasimėgavimo šiuo parku, veiklų jame išlaikymo, pastiprinimo ir pritraukimo. Nusistatykime, kartu su miestiečiais ir miesto taryba, biudžetą, kiek mes norime ir galime išleisti parko sukūrimui ir tolimesnei priežiūrai.
Kalbėkimės, diskutuokime apie idėjas, su atskiromis grupėmis, išgrynindami jų poreikius, sukomplektuokime, viską apjunkime ir kalbėkimės, tol kol viską išsakysime. Pažiūrėkime, kaip šie visi siūlymai jungiasi ir kaip dar ką galėtume pridėti iš to, kas yra mūsų strateginiai dokumentai, vizijos ir kryptis, kuriomis norime, kad miestas judėtų. Pateikime šiuos duomenis ir skelbkime konkursą — nebūtinai, bet galbūt ir tarptautinį idėjai ir projektuotojui atsirinkti.
Įtraukime tikrai plačiai bendruomenę , pabaikime su nuobodžiais svarstymais ir pradėkime švęsti labiau tai ką turime, o tuomet sužinosime ir ką norime sukurti. Tai rytoj vakare kviečiu visus patirti, kas ten tame parke yra:
Už visą pagalbą, patarimus, kuriuos gavau esu dėkingas. Ypač keliems žmonėms, kuriems pranešiu atskirai. O konkretesnius planus pradėsime rengti liepos mėnesį.
— —
* — https://www.icomos.org/en/about-the-centre/179-articles-en-francais/ressources/charters-and-standards/165-icomos-charter-principles-for-the-analysis-conservation-and-structural-restoration-of-architectural-heritage; https://davosdeclaration2018.ch/; https://www.bundesstiftung-baukultur.de/en/about-baukultur-1
