Reikia reabilituoti ‘mažą agrarinę šalį’

Šiandien pajutau naują jausmą — kažkokį keistą pasididžiavimą Lietuvos visuomene. Šiti rinkimai tikrai galėjo pasibaigti tragiškai baisiai blogai. O pasibaigė turbūt objektyviai geriausiu įmanomu rezultatu.

Ne tai, kad rezultatas apskritai negalėtų būti geresnis, bet šiaip ar taip juk gyvename Lietuvoje, su visomis jos negandomis ir gerai suprantame kaip blogai galėjo viskas pasibaigt. Tad rezultatas neblogas. Džiugiausia aišku, kad Liberalų sąjūdžio rinkėjai parodė, kas jiems svarbu — reitinguodami gerus kandidatus, sudarydami sąraše šuolius per 100 pozicijų į viršų, ir jokia paslaptis, kad pats prie to pastebėjau. Tai padėjo ir partijai pasiekti beveik 9% ir dar gal nepabaiga.

Žinoma, turim tą katę maiše. “The Peasants and Green Party” arba “Agrarian party” — kaip rašė į The Washington Post nutrepsėjęs Liudas Dapkus (https://www.washingtonpost.com/world/europe/social-democrats-face-challengers-in-lithuanias-election/2016/10/09/fd069de8-8df5-11e6-8cdc-4fbb1973b506_story.html) — laimėjo rinkimus.

Ar bus uždrausti abortai? Ar bus gydomi gėjai? Ar bus prohibicija? Galbūt. O prohibicijos net gal visai norėčiau: sukurtume savo moonshine kultūrą, ant kurios galėtų kapitalizuoti kino pramonė ir statyti visai puikius filmus, kuriuose banditai vaikščiotų su smokingais ir Tommy gun’ais. Ekonomikai turbūt būtų tas ant to, o galiausiai vistiek atšauktų, nes ne Rytų Europai tokie “sprendimai”.

Visgi, reikėtų susimąstyti. Kad jau turime tokią partiją prie lyderių, o taip pat gerai žinome, kad esame “maža agrarinė šalis”, reikia išrasti šią koncepciją iš naujo.

karvė iš interneto

Maža agrarinė šalis — šalis, kur kuriamos inovatyviausios ūkio pramonės technologijos, veikia bent keli stiprūs hub’ai, kuriuose buriasi šioje srityje dirbantys startuoliai ir veikia keliolika skirtingų į tam tikras siauresnes sritis sufokusuotų seed fondų, finansuojančių naujus verslus sprendžiančius tokią problematiką.

Tokios ekosistemos sukūrimą turėtų kuruoti valstybė. Bet tam daug lėšų nereikėtų, nes liūto dalį turėtų finansuoti pats verslas. Jam gyvybiškai svarbu užsiimti inovacijomis, norint išvengti atsilikimo. Pats jis dažniausiai negali to padaryti, nes veikia savo mąstymo ir egzistuojančių įrankių ribose, o iš šono ateinantys startuoliai mąsto “už dėžės”. Valstybės vaidmuo — užsiimti tokio sistemos agitacija, veikimo būdų ir gerųjų praktikų parodymu, galbūt net kelionės į Izraelį organizavimu. Mat ten panašios sistemos veikia finansų ir kibernetinės saugos industrijoje.

Žemės ūkis vis dar ta sritis, kurioje inovacijų nėra ypatingai daug. Išmaniųjų šiltnamių prototipai dar tik konstruojami, vertikalių urbanistinių šiltnamių-dangoraižių dar irgi nėra. O vizijų ir idėjų — čia nors kastuvu kask. Dar nenumiręs Aleksandro Stulginskio Universitetas, kuris galėtų būti smegenų centras adaptuojantis naujausias technologijas ir akseleruojantis mūsų žmogiškąjį kapitalą. Kuris, beje, atvyktų iš viso pasaulio, mat čia būtų mažiausia, bet produktyviausia ir išmaniausia agrarinė šalis.

Tokie principai padėtų ir verslui tapti įtraukesniam. Kai būtų apsižvalgyta toliau savo nosies, pažiūrėta į save kritiškai ir leista kitiems prisidėti prie silpnų vietų stiprinimo, daug daugiau žmonių galėtų tapti šio proceso dalimi. Sukurtos įmonės, jeigu realiai sprendžiančios realaus verslo realias problemas, būtų greitkelyje į komercializavimą ir eksportą į viso pasaulio rinkas.

Žinoma, idėja šiek tiek švelniai tariant negiliai aprašyta. Bet visa tai— įgyvendinama, realu ir kitur panašiose srityse jau veikia. Ir gal tiesiog reikėtų pradėti galimybes, ten kur matom kompleksus.