Viešieji pirkimai: mes žinom ko mums reikia
Tyčia ar netyčia šiandien supratau vieną pagrindinesnių viešųjų pirkimų problemų. Problema nėra suktos sutartys, nesąžiningi tiekėjai, kvailos perkančiosios organizacijos, blogos techninės sąlygos, 13 skirtingų ekspertų samdomų ekonominio naudingumo vertinimams suformuluoti ar koks nors blogas įstatymas.
Problema dažnai yra, kad pirkimas apskritai vyksta. Esmė telpa aksiomoje: tik pačios perkančiosios organizacijos nustato savo poreikius, norimas ir reikalingas įsigyti prekes, paslaugas ar darbus. Taigi, nepaisant to, kokią politiką formuoja institucijos, poreikius nusistato tik perkančiosios organizacijos. O tai reiškia, kad poreikius jos įvardina nepriklausomai nuo to, ką jos iš tikrųjų bando pasiekti.
Nučiadabakas, sakote. Grįžkime prie pavyzdžio su Vyriausiąja rinkimų komisija. Ji pati įsivertino ir nustatė poreikį, kad jai reikia štai vat tokio kažkokio rinkėjo puslapio ir ten kažkokių sistemų. Tuomet jie jas pirko. Įsivaizduodami, manomai, kad būtent tai spręs jų problemas ir palengvins darbo organizavimą ar kitus procesus.
Dažnai tai yra tiesiog tipinė perkančiųjų organizacijų arogancija — bandymas vaizduoti, kad tu puikiai žinai ko tau reikia, o IT sistemų atveju taip tiesiog nėra. Ypatingai kai pvz. koks nors Rietavo miestelis bando nusipirkti apskaitos ir finansų valdymo sistemą, kurios pirkimas Vilniaus miesto savivaldybei lygiai taip pat neįkandamas.
Mes visi puikiai suprantame, kad dažnai šis poreikis nėra nustatomas net ir tų pačių perkančiųjų organizacijų, jis yra joms padedamas suformuoti tų pačių tiekėjų, su kuriais yra tariamasi prieš skelbiant patį konkursą. Nelegalu? Be abejo, o bet tačiau — kai yra nuleisti iš viršaus reikalavimai kažką įsigyti, o tu pats net nenori žinot ką tu perki, nes tau neįdomu tai tu pasikvieti tą, kas manomai žino ir pasiklausi pas jį. Nieko tame iš principo nėra blogo, bet žiūrėkime kas gaunasi:
- Perkančioji organizacija sugalvoja, kad jai kažko reikia arba jai nurodo, kad jai kažko reikia
- Ji pasikviečia kažką (kelias skirtingas įmones, jeigu elgiamasi sąžiningiau), kas padeda suformuoti jai poreikį
- Pagal įvardintą poreikį yra ruošiama techninė specifikacija
- Bandomas skelbti konkursas ir kviečiama daug dalyvių visokių, o ypač tie, kurie padėjo formuot poreikį
Visas procesas yra absoliučiai blogas.
Pažiūrim kaip turėtų būti.
- Perkančioji organizacija sugalvoja, kritiškai save įvertinus, kad turi spręstiną problemą
- Ji pateikia kvietimą šios problemos sprendimams pateikti, siunčia jį verslui tiesiai arba per VPT
- Surenkami galimi įvairūs problemos sprendimo būdai
- Išsirenkamas pigiausias problemos sprendimo būdas
- Ruošiama techninė specifikacija
- Skelbiamas konkursas ir kviečiama daug dalyvių
Ką šis, profaniškas, neišbaigtas modelis pakeistų?
Visų pirma, atsiranda galvojimas apie problemas, o ne šuolis prie sprendimų. Galvojimas apie problemas leidžia pasidomėti, kaip jas sprendžia kiti — kitos institucijos, kiti miestai, kitos valstybės. Atsiranda ambicija, kad galbūt problemą galima išspręsti savo jėgomis, nieko neperkant, o naudojant parankines priemones. Jeigu neišeina — kviečiami pasitarimui žmonės, kurie galėtų išspręsti tą problemą implementation-agnostic principu. T.y. daromas atviras kvietimas ir konsultacijos su kuo daugiau įvairių žaidėjų — nuo akademikų, studentų, senų, ilgai veikiančių įmonių, korporacijų, startuolių ir ko tik nori. Neapsimetinėjant, kad teisingiausias kelias problemos sprendimui yra žinomas — jis toks nėra ir būti negali.
Atsiranda galimybės prošvaistė sudalyvauti žaliam verslui, nes jie galbūt kaip tik turi šiai problemai sukurtų inovatyvių sprendimų ir galima būtų pasitelkti ikiprekybinių viešųjų pirkimų priemonę. Pastaroji dabar deja naudojama įvairių formų įsisavinimo projektams.
Bet kuriuo atveju, aišku, kad tokią tvarką irgi galima apžaisti, o problemas leisti iškelti potencialiems tiekėjams, bet tuomet bent jau žinotume, ką visgi bandoma išspręsti vienu ar kitu sprendimu. Mat dabar tą apčiuoti nelengva.
Ir visgi, blogiau tokiu atveju gi nebūtų.
