Apie progas ir galimybes. Elė. Penkta valanda ryto.

Aš pavargau laukti. Mane visa nežinomybė ir netikrumas visada vesdavo į neviltį. Atrodo, kad tas nežinojimas ir nestabilumas savo ilgais pirštais vis traukia gilyn, ten kur jokių perspektyvų ir ramybės nesimato ir galiausiai lieki vienas, nes per ilgai laukei nušvitimo ar paskatinimo žengti pirmyn, rizikuoti, perlipti per save ir elgtis kitaip. Ir vėl pabudus penktą valandą ryto aš savęs paklausiu: “kiek, Ele, kiek dar lauksi? Kiek tikėjimo tavyje liko, kaip arti tavo svajonės būna?”. Aš vis pagalvoju apie savo praleistas progas, apie galimybes, kuriuos man buvo suteiktos, tik per didelę mano baimę pokyčiams, buvo nepasinaudota jomis, nes esu (o gal buvau?) neryžtinga. Aš gailiuosi, kaltinu save, po truputį naikinu galvodama apie tai kodėl negyvenau savo gyvenimo ir savo jėgas eikvojau vardan kitų, kurie to nevertino, nes žinojo, kad visad būsiu šalia. Bet dabar aš nusprendžiau. Aš nusimesiu savo baimes ir nerimą, paliksiu netikras iliuzijas ir žengsiu į priekį, nors turiu ką palikti. Turiu dėl ko lieti ašaras ir turiu ką mylėti. Visa širdimi, kūnu ir siela. Bet aš pavargau, o mano šis žingsnis yra apgalvotas ir užtikrintas. Ir žinau, kad šis žingsnis tau bus netikėtas. O, mano mylimas vyre, tavo širdis pabirs į šipulius, taip pat kaip kiekvieną rytą byra manoji. Mano sprendimas yra laisvė tau ir tavo gerovė. Nors aš niekur nedingsiu. Mintimis būsiu su tavim, palaikysiu ir gerbsiu, branginsiu kartu praleistą laiką, kuris buvo toks..tikras. Tik jaučiu, kad man reikia judėti į priekį, siekti savo vidinės ramybės ir laisvės, reikia pabėgti nuo moralės ir atmerkti akis. Noriu matyti ir kiekvienu kūno centimetru jausti vėją ir naujas galimybes, noriu įvertinti naujas progas, kurias gyvenimas man duoda. O, mano mylimas vyre, nuo tavo ryžto aš esu priklausoma. Mintyse šaukiu, kad atsigręžtum. Penktą valandą ryto aš nusišluoščiau ašaras ir priėmiau skaudžiausią gyvenimo sprendimą.

Show your support

Clapping shows how much you appreciated Akvilė Šustavičiūtė’s story.