Elė. Penkta valanda ryto. Gyvenimo ribos.

Kartais pagalvoju, kodėl žmonės priima tokius didelius sprendimus savo artimą saugodami nuo skausmo, kurį patys mano galintys sukelti išeidami. Kodėl priimami sprendimai nepasitarus ir nepakalbėjus kas neduoda ramybės. Kodėl vienintelė išeitis yra bėgti nuo to kas vyksta, nors tai abu žmones verčia jaustis blogai ir daužyti širdis į šipulius? Atmerktom akim žiūriu į tamsą, kurią Tu sukūrei, laikrodis muša penktą valandą ryto. Galvoje chaosas, susimaišiusios emocijų natos kuria naują muziką, kamuoja gražiausi prisiminimai nuo pirmų susitikimų, pirmo bučinio ir visų pirmų kartų, kuriuos patyrėm kartu iki to laiko kol Tu pastatei sieną. Sieną, kuri atsirado taip greitai, kad net nespėjau įkvėpti gryno žiemos oro gurkšnio. Tu pasikeitei. Tu pradėjai abejoti savimi, mumis ir visa istorija, kuri turėjo gražius ir tvirtus pamatus. Laikui bėgant abu suvokėm realybę- ne viskas vyksta taip kaip mes norime. Priimti sprendimus buvo mūsų pareiga, bet žingsnį žengei Tu tyliai ir netikėtai. Atsitraukimas, žingsnis atgal, o aš nematydama to toliau ėjau į priekį, kol stabtelėjus neradau Tavęs šalia. Be paaiškinimo, be šūktelėjimo likau stovėti. O siela šaukė- “Mano mylimas vyre! Nesaugok mano širdies. Esu savarankiška išgyventi skausmą savo pačios jėgomis!”. Likimas yra tam,kad jaustum žemę po kojom, mano širdis vistiek ves į laimę, mano noras saugoti, rūpintis ir mylėti yra didesnis už visas negandas ir pavojus, už visas kliūtis ir duobes. Aš esu stipri išgyventi tai kas laukia. Grįžk ir drąsiai paėmęs už rankos vesk mane į priekį, į tą nežinomybę ir neištirtus tolius. Mes niekada negalime žinoti to kas laukia ir negalime priimti sprendimų už kitus. Bet kokia nedidelė klaida gali viską sugriauti. Mes negalime atsitraukti, negalime nustoti kovoti už savo gerovę ir laimę, nes būdami suaugę mes prisiimame atsakomybes už save, už savo veiksmus, nes tik taip dovanojam savo esybę. Tačiau žaidžiant gyvenimo žaidimą reikia suprasti, kad nebūtinai principai groja pirmu smuiku, nes kartais pasiekus ribas nieko kito nebelieka, kaip suprasti, kad likai vienas.

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.