Penkta valanda ryto. Kai ramybės uoste kyla audros.

Penkta valanda ryto. Turėčiau jaustis laiminga,nors ir stabilumas mano gyvenime, šiuo metu, retas svečias. Mano laimės tonusą palaiko tik mintis,kad tikiuosi greitai rasti kelią į savo ramybės uostą. Laimės suteikia žinojimas,kad tą uostą kolkas atstoja žmonės,kurie nors ir neilgai mano gyvenime,bet galvą guldydami tiesia pagalbos rankas,kai to labiausiai reikia. Kai ramybės uoste jautiesi svetimas. Tačiau,kad ir kaip viskas bebūtų, šį ankstų rytą mane kamuoja mintis,kad aš trukdau. O labiausiai trukdau tiems,kurie labiausiai turėtų džiaugtis mane turėdami. Tamsa tokia aklina,kad net sunku suvokti pačiai ar dabar vertėtų nusivalyti ašaras ar tiesiog nustoti šypsotis ta ironiška šypsena. Skauda būti be vietos,kai kiekvienas Tavo judesys yra trukdis kitiems, skauda kai negali grįžti ten,kur durys visada turėtų būti atviros. Skauda jaustis nereikalingu. Kai kiekvienas pokalbis išprovokuoja pykčius,nes yra neįdomu ir savo prioritetus ir išgyvenimus iškeliame vis aukščiau visko. Skauda,kai atsiranda paslapčių ir,kai nuomonė kitų pasidaro nebesvarbi.

Ramybės uostas jau seniai tapo audrų pilna vieta,kurios pasąmonėje vis nori išvengti,tačiau širdis šaukia grįžti ir pabandyti dar kartą. Nors nusivilti jau atsibodo. Aš pavargau jaustis kalta dėl to,kad grįžtu ir bandau viską pakeisti ir tyliai melstis,kad viskas buvo taip kaip anksčiau. Aš pavargau dėti pastangas,kurių niekas nevertina.

Mano ramybės uostas neteko ramybės. Neteko pasitikėjimo ir meilės aplinkai. O ir aš suaugau,nors sentimentai valdo vis stipriau. Žinau,kad laikas jau išeiti ir savo ramybės uostui ieškoti kitos vietos. Šita mintis mane veda į priekį, turėdama ko laukti aš labiau augu, o protingai žvelgdama į ateitį aš matau šviesą.

„Ele, laikas padaro daug žalos,tačiau tas pats laikas ir gydo. Tereikia išlaukti tinkamo momento”- pagalvoju ir atsisuku į langą. Akys nukrypsta į krentančias žvaigždes. Laikas sugalvoti norą. Labiau už viską noriu,kad mano ramybės uostas išvytų lauk visas audras. Aš esu dalis viso to ir nenoriu daugiau jaustis nereikalinga. Ką gi, o dabar laikas miegui ir svajonių pildymuisi.

Like what you read? Give Akvilė Šustavičiūtė a round of applause.

From a quick cheer to a standing ovation, clap to show how much you enjoyed this story.