Taip greitai tapo per vėlu.

Kai penktą valandą ryto prabundu- visada veide atsiranda šypsena. Tokia šypsena, kurioje telpa tiek daug skausmo ir saviironijos, kad net pati stebiuosi. Pabudus vis pagalvoju koks magiškas šis rytinis laikas, nes niekaip nesustabdau minčių srauto. Su kiekvienu rytinio laikrodžio rodyklių dūžiu aš žinau, kad atėjo metas vėl viską sudėlioti į mažus stalčiukus. Laikas mano gyvenime visada buvo chaotiškas, o aš tuo džiaugiausi. Tikėdama savo galiomis aš kūriau istoriją ir man tai puikiai sekėsi. Būdama savo iliuzijų vergė aš kartais pamindavau savo principus, kad pastatyčiau save į nepatogią padėtį, jog paskui galėčiaus žavėtis savo ryžtu. Bet tada mano gyvenime atsirado vyras. Jis įsisuko į mano pasaulį taip greitai, kad net nepastebėjau kaip okupavo mano mintis ir surišo mano rankas. Tai vyras, kuriam dabar aš esu nesvarbi, nes viskas taip greitai tapo per vėlu. Per vėlu tapo kalbėtis apie mus, apie mūsų laiką ir padarytas klaidas, per vėlu jau ir liesti kūną, kuris tiek laiko buvo šalia ir šildė. Per vėlu tikėti bendra ateitim, nes ji tiesiog išslydo iš mūsų rankų. Mes taip nevertinom ir nesidžiaugėm progomis, kurios mums buvo suteiktos, per mažai laiko žiūrėjom į akis ir lietėm vienas kitą. Laikas, kuris tuo metu priklausė mums, atrodė toks nereikšmingas, nors buvo pilnas juoko, o laiko mes neskaičiavom. Šilti prisiminimai glosto nors šypsena iš veido dingsta, nes akyse kaupiasi ašaros. “Ele, Ele.. kodėl viskas kas taip greitai prasideda tai taip greitai ir baigiasi?”- klausiu savęs ir stengiuosi nemirktelėti, kad nepasipiltų ašaros. Viskas tapo per vėlu. Ir aš tik galiu sau pažadėti, kad daugiau taip nesielgsiu. Likime, aš jau pasimokiau iš savo klaidų, aš nebenoriu vėl rinkti ir klijuoti savo širdies dūžių, nebenoriu kaip mantros kartoti žodžių “per vėlu, jau tikrai per vėlu”. Aš noriu grįžti į tą laiką, kai manęs nekamavo mintys ir viskas gyvenime buvo taip lengva. Aš tik noriu tyliai uždaryti savo mintis į stalčiukus ir pamesti raktą nuo visų tų blogybių, mėtymosi ir svarstymų kodėl taip atsitiko ir kada aš padariau didžiausią klaidą- ar tada, kai įsileidau Tave į savo širdį ar tada, kai nepastebėjau, kad viskas tapo per vėlu..

Show your support

Clapping shows how much you appreciated Akvilė Šustavičiūtė’s story.