Mano pirmojo maratono įspūdžiai

Mokykitės iš svetimų klaidų, o ne iš savo.

Pradžiai — įžangai — mano bėgimo istorija (teko pačiam pasitikslinti, ačiū, Endomondo). Jokių sporto pagrindų neturiu — mokykloje 2km nubėgęs nusispjaudavau krauju, padarydavau pusę prisitraukimo, jokių sporto šakų būrelių nelankiau. Pabandžiau pradėti bėgioti 2013 m. pavasarį, tačiau po Nike 5 km bėgimo, nutariau, kad baisiau negu užbėgti į Bokšto gatvę nebūna ir, kam man tas bėgimas (5 km per 35 min., jei įdomu) Po to sportbačius išsitraukiau tik 2014 m. ankstyvą pavasarį. Viskas buvo sistemingiau ir iki gegužės pabaigos pasiruošiau pirmam 10km išbandymui tame pačiam Nike bėgime (1 val. 6 min., kas pamena — čia legendinis bėgimas su +30 laipsnių gegužės mėnesį ir trasa į Užupio kalną). Todėl 2014-ieji realiai yra mano pradžia, kada bėgiojimas pasidarė pastovus, bet didesnio forsavimo niekada nebuvo, 2015 m. rugsėjį nubėgau pirmąjį pusmaratonį (1 val. 53 min. — gerokai nustebinau save).

Apsisprendžiau šių metų birželį šį rudenį bėgti pirmąjį savo maratoną — 42+ km distancija turėjo įprasminti visos vasaros bėgimus. Pirmajam maratonui pasirinkau Amsterdamą. Vilniaus nesirinkau, nes bijojau kad psichologiškai neįveiksiu kalvoto antrojo rato — matyti didžiąją dalį bėgikų imančius medalius ir geriančius alų, būtų labai sunku, kai tau reikia iki kraujo pažįstamą antrą 21km ratą sukti.

Amsterdamo maratonas yra vienas iš didžiųjų, kur nereikia dalyvauti loterijoje, užsiregistruoti per labai trumpą registracijos langą ar šiaip siųsti organizatoriams kūlversčio video, įrodančio, kad tu ne kosmonautas. Laikas irgi atrodė geras — spalio vidurys, gan vėsus oras ir pilnas vasaros sezonas treniruočių. Lygi trasa neturint daug patirties irgi skambėjo gerai.

Paskutinės dienos prieš maratoną buvo sklandžios — kelioms savaitėms visiškai užrišau alkoholį (aha, žinau, verta rišt mėnesiams, bet nenoriu gyvenimo padaryti sau nemaloniu) ir net 3 savaitėms atsisakiau kavos, kad kofeinas maratono dieną duotų efektą. Visą maratono savaitę miegojau gerai, daugiau nei po 8 valandas ir net paskutinę naktį pavyko užmigti septynioms valandoms. Vienintelė detalė, kuri nebuvo geras ženklas, šeštadienį (maratono išvakarėse) neapskaičiavau atstumo ir nužingsniavau apie 13km, kas be reikalo uždėjo krūvį kojoms.

Maratonas prasidėjo labai gerai. Teko stipriai save stabdyti, kad taikyti į nusimatytą 5:20 min/km tempą, nes motorika norėjo nešti greičiau (paskutinius pusmaratonius išnešdavau save <5:00). Pilnai pataikyti nepavyko, pirmus 21km nubėgau per 1 val. 48 min. ir buvau kupinas jėgų. Pulsas irgi tvarkėsi puikiai — laikiau apie 160 dūžių per minutę, įkalnėse pakylant iki 165. Pusmaratoniuose esu bėgęs ir 175, todėl toks pulsas visiškai netrikdė kvėpavimo. Ačiū Karolio ir Vilniaus bėgimo klubo treniruotėms — daryti atkarpų ar įkalnių vienas niekada neprisiversi, reikia trenerio ir kompanijos.

Kažkur nuo 17km, Amsterdamo maratonas nulinksta į ilgą kilpą per laukus, beveik jokio sirgalių palaikymo, ir nykus vaizdas (jei neskaitysim karvių ir avių — jo, įspūdingasis Amsterdamas suvingiavo trasą tokiais keistais keliais). Tai šiek tiek pradėjo kirsti per psichologiją, teko užsiminėti plakatų skaitymu. Ten pamačiau įdomiausią — Run, like Donald wants to grab your pussy.

Maždaug 27km pradėjau galvoti, ar nebus galima greitinti tempo, perlipus 30km — taip gerai jaučiausi. Deja. Maratono siena pas mane atėjo staigiu mėšlungiu į abi blauzdas. Nuo 32km užsiėmiau ėjimu ir klibinkščiavimu, kartas nuo karto suleidžiant nagus į blauzdą ir ją patampant, bet tai padėdavo pabėgėti gal 300m ir koks dangos nelygumas baigdavosi skaudžiu dūriu ir grėsme, kad tuoj surakins raumenis nepajudinamai. 37–38km buvo beateinanti neviltis, kaip lėtai velkuosi (tempas buvo lėtesnis nei 8:00 …) ir ką darysiu, jei tuoj tuoj visiškai surakins blauzdas bei teks griūti ant šaligatvio (trasa grįžo į miesto centrą ir Vondelpark). Tačiau, minčių apie išėjimą nebuvo — buvau tvirtai psichologiškai pasiruošęs baigti. Todėl, išsitraukiau ausines, kurios padėjo izoliuotis nuo lenkiančiųjų ir sirgalių, kurie sakė — taigi bėk.

Taip, lūžęs, labai lėtai pasiekiau olimpinį Amsterdamo stadioną. Maža to, oro temperatūra spėjo pakilti į +19. 40 kilometre mane pasivijo mano bendravardis (irgi su maike Lietuva), kuris irgi kentėjo dėl mėšlungio ir dėl to kaltino karštį. Dieną po maratono nuėjau išsitirti kraujo — galbūt, kokių medžiagų trūkumas man surakino kojas. Ne, viskas gerai — magnis, kalis, natris ir kiti mažiau suprantami indeksai geresni nei reikia, nekreipiant dėmesį į vakarykštį krūvį.

Tai kokia pamoka?

Buvau užsibrėžęs nubėgti per vasarą 1000km, deja, nubėgau tik ~940km. Gali atrodyti, kas čia tokio, bet, manau, jeigu pasiruošime nebūčiau numuilinęs dviejų 30km+ long runų, mėšlungis manęs nebūtų pasivijęs. Pasiruošime buvau suplanavęs tris pusmaratonius — Biržų, Alytaus ir Vilniaus. Deja, plano nesilaikiau, o jį viršijau. Po nevykusių Alytaus (karšta ir kalvota) ir Vilniaus (draugo vestuvių vakarėlis, pasibaigęs prieš 30 valandų) bėgimų, puoliau revanšuotis Nidoje: pavyko tas kalvas įveikti asmeniniu rekordu. Vietoj ramaus 17km sudalyvavimo Kretingoje ėmiausi gerinti 10km. Varžybų perteklius atėmė long run’us — visgi, visos varžybos yra varžybos, po kurių reikia recovery ir imiesi savęs gailėti taip pat. Tai išmuša iš įprastinio ritmo.

Klausimas į kurį neturiu aiškaus atsakymo sau, jeigu būčiau pasirinkęs lėtesnį tempą, gal kojų nebūtų surakinę? Kažkodėl manau, kad pasirinktas tempas įtakos tam neturėjo.

Jei ruošiatės pirmam maratonui ir ypatingas greičio rezultatas nėra toks svarbus — long run’ai yra svarbiausi. Suplanuokite bent 7–8 25–35km bėgimus, ne dažniau kaip kartą per savaitę ir būtinai to plano laikykitės!

Show your support

Clapping shows how much you appreciated Simonas Bartkus’s story.