Įtampos laikai

Paskutinę metų dieną net pats racionaliausias žmogus, kuris netiki nei prietarais, nei likimu užbrėžia brūkšnį ir pradeda viską iš naujo. Kuriamos naujų metų rezoliucijos, perkami sporto klubo abonementai ir pasineriama į svajones apie šviesų rytojų. Visgi ar tas rytojus bus tikrai toks šviesus?

Viduje

Jau nebesusimąstome, kaip greitai technologijos žengia į priekį. Mano mobilusis telefonas per sekundę gali atlikti daugiau skaičiavimų, nei kompiuteris, kurio klavišais kuriamas šis tekstas, o juk ne taip jau seniai internetas mobiliajame telefone buvo kažkas stulbinančio. Visgi skaitmeninė revoliucija dižiausią įtaką daro ne mūsų kišenėse, o fabrikuose ir biuruose. Etatų pavadinimai naikinami greičiau, nei buvę darbuotojai spėdavo atlikti jiems pavestas užduotis. Prieš mūsų akis vyksta antroji pramonės revoliucija, kuri nelabai skiriasi nuo pirmosios. Vidurinioji klasė traukiasi visame Vakarų pasaulyje. Tiesiog niekam nebereikia tekintojų, frezuotojų ar paprastus darbus atliekančių tarnautojų - visus šiuos darbus gali atlikti nesudėtingi algoritmai. Nuvykite į modernią gamyklą ir įsitikinsite mano žodžiais. Darbuotojai reikalingi tik gaminiams pernešti iš vieno “service centro” iki kito, spėkite, kiek šių darbuotojų atlygis nutolęs nuo minimalaus atlyginimo? Nei kiek.

Šis procesas vadinamas pajamų poliarizacija. Technologijos kasdien į užribį išstumia vis didesnę visuomenės dalį. Jeigu tai dar nepalietė jūsų, tai neužilgo turėtų paliesti jūsų mamą, o tėvas ar dėdė neužilgo neteks darbo. Didžiausia problema, kad darbo netenka ištisos specialybių grupės, turimi įgūdžiai tampa nereikalingais, šie žmonės natūraliai pradeda linkti į radikalumą ir populizmą, balsuoja už nacionalistines partijas ar įsilieja į radikalias religines bendruomenes. Vienas iš tūkstančio su automatiniu ginklu darbuojasi koncerte arba automobilio bagažinėje sudegina kaimynų mergaitę.

Išorėje

Kadaise turėjau bendradarbį Aleksandrą, į Lietuvą 1994- aisiais jis atkeliavo iš Novosibirsko. Gamykla, kurioje dirbo, užsilenkė taip pat greitai, kaip ir Sovietų Sąjunga, netekęs darbo jis pradėjo prekiauti automobiliais. Manęs nestebina veiksmo filmų scenarijų vertos istorijos apie kas savaitines keliones iš Marjampolės į jo gimtojo miesto automobilių turgus. Reketas, “rinkliavos” ir kitos subtilybės buvo Aleksandro kasdienybė. Nepaisant to, Aleksandras galėjo didžiuotis asmeniniu “Pasatu”, “Sony” televizoriumi ir video magnetofonu, per kurį žiūrėdavo Lietuvoje pirktas kasetes. Kai paklausiau, kodėl jis atsikraustė į Lietuvą ir dirba kiemsargiu, Aleksandras pažvelgė į tolį ir pasakė:

“здесь не стрелять” — (liet. čia nešaudo)
Sunku suvokti tokius vaizdus?

Mano karta laikus, kai kiemuose aidėdavo šūviai, atsimena per miglą. Tačiau ar galime sulyginti banditų santykių aiškinimąsi su tikrų tikriausiu karu?

Ieškodami geresnio atlygio mano klasės draugai pabiro po Angliją ir Norvegiją. Pavargę nuo darganotos žiemos vis daugiau pažįstamų žiemoja arčiau pusiaujo, o namų netekę sirai traukia į šiaurės vakarus. Ir nieko čia nepadarysi. Mes bijome migrantų, tačiau nesuprantame, kad UKIP akyse patys esame lygiai tokie patys migrantai, užimantys senojo pasaulio darbo vietų likučius.

Pasaulyje

Niekas negali ginčytis, kad pasaulis keičiasi (pasikeitė) - nemažai daliai visuomenės darosi vis sunkiau tikėti absoliučiu demokratijos gėriu. Kaip žmogus gali tikėti demokratija ir kapitalizmu, kai jis kaip jautis aria, o parduotuvių lentynose gulintys skanėstai ar madingi apdarai jam nelabai įperkami. Kaip liberalas galiu pasakyti, kad šis žmogus pats kaltas, nes greičiausiai aria savo sprandu, o ne galva, tačiau mano toks pasakymas jį tik suerzins. Jis nebetiki demokratija ir jam visiškai nesvarbu komunistai, konservatoriai ar liberalai “valdžioje”. Visi, kas negyvena jo gelžbetoniniame gete, yra “jie”- vagys ir išnaudotojai.

Karta, gimusi po Berlyno sienos griuvimo, tikrai atneš kažką naujo. Bičiulio sūnus, paklaustas, ką veiks užaugęs, atsakė, kad:

Aš negaliu žinoti, ką veiksiu užaugęs. Tikriausiai, kursiu robotus…

Kai tėvai savaitgaliais veikia įvairiausius dalykus, bet neremontuoja eilinį kartą subyrėjusio žigulio galinio tilto, vaikai savo ateities nebesieja su apčiuopiamais dalykais ar veiklomis. Jau dabar jie gyvena idiliškoje ateityje, kurioje ribos tarp realyės ir virtualaus pasaulio nebėra. Kokį vaidmenį šioje ateityje vaidins politika ir ekonomika, daugeliui neaišku.

Tai kas gi laukia ateityje?

Vis didėjanti įtampa. Veiksniai vis didinantys socialinę atskirtį niekur nedings. Užribyje esanti visuomenės dalis tik didės. Blogiausia, kad ji turi, ko nekęsti. Tai — visi gyvenantys kitoje visuomenės pusėje ir visi tie, kurie veržiasi per sienas. Populistiniai šūkiai tik radikalės, o religinės bendruomenės (neužmirškite ir katalikiškojo “meilės žodžio”) džiaugsis didėjančiomis gretomis.

Tikrai įdomūs metai mūsų laukia, tikriausiai dėl to vis dažniau žvalgausi į pietų pusrutulį ir skaitau programavimo vadovėlius, nujaučiu, kad nepakenks.