By Andrius Uzkalnis / December 28, 2014 / kaip reikia / 41 Comments

Verslo klasė, 2014 m. ruduo

„Jis neturi diplomo“, mėgstamas pasišaipymas iš tokių, kaip aš, laisvųjų profesijų atstovų interneto komentaruose. Kodėl daugelis žmonių sako, kad „vis tiek diplomas reikalingas“, suprasti galima, tik apie priežastis jie — nors ir žinodami — nenori kalbėti.

Aukštasis mokslas daugelyje sričių yra — jei sąžiningai pagalvosime — tik siūloma prekė. Dėstytojai kuria paslaugas, kurios parduodamos pirkėjui, jei jis yra įtikintas, kad jam tų paslaugų reikia.

Mistifikuoti diplomai

Aukštasis mokslas ir diplomai žmonių sąmonėje labai skiriasi nuo kitų paslaugų, kurias parduoda. Palygink mokymą su santechniko paslaugomis arba karvių sėklinimu, ir tavęs tikrai nesupras. „Čia visai skirtingi dalykai“.

Žmonių civilizacijos istorijoje aukštieji mokslai visada turėjo itin pakylėtą statusą, palyginti su kita veikla. Pirmiausia, jie buvo prieinami labai nedaugeliui, nes buvo (ir yra ligi šiolei — tik šiandien tai ne taip lengvai matyti) brangūs patys savaime, kaip paslauga. Be to, dar brangiau už pačią paslaugą kainavo kelerių metų (medicinos mokslų atveju — keliolikos) jauno žmogaus poreikis būti išlaikomam kitų: tėvų arba valstybės.

Todėl aukštasis mokslas reikalavo didelių aukų, o jei kam nors taip aukojama, be jokios abejonės, tas dalykas negali būti bevertis arba beprasmis. Tai užaugino universitetams, kaip raumenis, didelę mistinę aureolę. Miestai, kurie turėjo universitetus, buvo geresni, svarbesni miestai, miestai su misija ir praeitimi. Be to, tie miestai galėjo didžiuotis, kad didelę jų ekonomikos dalį sudaro intelektinės paslaugos, kas anais laikais buvo retas dalykas.

Paskui, jau XX amžiuje, miestus (dažniausiai tuos, kurių anksčiau nebuvo glamorizavę universitetai) panašiai morališkai pakylėdavo ir pramonė: Detroitą — automobiliai, Tulūzą — lėktuvai, ypač kai jų gaminami dalykai apipildavo miesto gyventojus neproporcingais pinigais.

Aukštasis išsilavinimas praėjusiame amžiuje liko aktualus toms sritims, kuriose specializacija pasiekiama struktūrizuotu būdu: medicina, biologija, inžinerija, tikslieji mokslai. Tai vis sritys, kuriose neformaliu būdu pasiekti aukštumas nėra įmanoma. Čia Lietuva niekuo neišsiskiria iš likusio pasaulio: tačiau tos veiklos sritys, kur aukštojo mokslo diplomas yra privalomas, dabar sudaro nedidelę šalies ekonomikos dalį.

Perstumti lūkesčiai

Dabar profesijų skaičius, kur aukštojo mokslo diplomas nėra reikalingas (arba net žalingas — tuojau paaiškinsiu, kodėl), sparčiai auga. Beveik viskas, kas susiję su informacijų technologijomis, šiais laikais yra savarankiškai išmokta (būtų sunku rasti žmogų, vadinamą „kompiuteristu“ ir normaliai uždirbantį, kuris šiandien galėtų pasakyti, kad savo profesiją įgijo aukštojoje mokykloje, iš dėstytojų, kurie prisimena laikus, kai kompiuteriai vietoje tranzistorių turėjo lempas). Viskas, kas susiję su vaizdo ir garso gamyba, viešaisiais ryšiais, pramogų verslu, leidyba, ir dažniausiai vadyba — ten, kur generuojami didžiausi pinigai — yra nesusiję su laiku, praleistu aukštojoje mokykloje.

Šios profesijos dažniausiai yra susijusios ir su laisvai samdomu darbu, kai paslaugos teikiamos arba produktai kuriami baigtiniam projektui ir užsakovas netampa darbdaviu. Jaunimas dažniausiai nemato dėl to problemos — užtat problemą mato tėvai, kuriems tokia darbo tvarka yra netvarkinga, neprognozuojama ir nesaugi. Pasisodinus tuos tėvus, ar kitus vyresnius giminaičius, jie galų gale tikrai pripažintų, kad saugumas (kai kas dar sako „stabilumas“) yra viskas — jie net gali nurodyti sąlyginę jo kainą, pripažinę, kad 3000 litų per mėnesį atlyginimas, gaunamas į rankas, dirbant biure ir turint apmokamas atostogas ir galint nugvelbti nemokamus rašiklius, yra geriau ir priimtiniau, nei 12 000 per mėnesį, tačiau visą laiką galvojant apie tai, koks bus sekantis užsakymas.

Vyresniojo amžiaus giminaičiai supranta, kad antrasis variantas turi daugybę privalumų. Nereikia prašyti viršininko, kad išleistų atostogų — ir apskritai jokio viršininko nėra, taigi nėra apie ką pasakoti susitikus su draugais, kai prasideda tipiniai samdomo darbo vergų šnekėjimai prie vyno ir alaus apie tai, koks jų bosas yra idiotas, kuris nesuprantamai gavo vadovaujamą darbą; mat visada yra klaidingai manoma, kad viršininkas turi būti protingesnis arba turėti daugiau patirties ar žinių už pavaldinį, tačiau tai jau atskira tema, kurią aptarsime kada nors kitą kartą. Tačiau gyvenimas be šeimininko jiems, tiems vyresniems giminaičiams, yra taip pat baisus, kaip eiliniam lietuviui su valstietiška kraujotaka idėja apie nuomojamą, o ne perkamą, būstą („o kas bus tada, kai šeimininkas pasiūlys išsikraustyti?“ — paprastas atsakymas „susirasiu kitą butą, jei jam nereikia mano pinigų“ yra visiems per paprastas.)

Naujųjų, universitetuose neišmoktų, profesijų sąsaja su laisvai samdomu darbu Lietuvoje turi ir dar didesnes pasekmes. Daugelį metų valdžia, bandydama pataikauti būtent bailiausiai, labiausiai priklausomai nuo darbdavio malonės ir inertiškiausiai darbo rinkos daliai, mokesčius krovė ant žmones samdančio godaus ir aštriadančio verslo (nes verslas „turi daug pinigų ir gali dalintis“), todėl samdymas pasidarė labai brangus. Verslas gynėsi visaip: pirmiausiai, mokėdamas neapskaitytais grynais, o paskui — nebe samdydamas darbuotojus, bet pirkdamas sau reikalingas paslaugas iš žmonių, už kuriuos nieko nereikia mokėti niekam, nei Sodrai anei VMI — tereikia apmokėti jų sąskaitas, o jie jau susitvarko patys.

Taip jau susiklostė, kad apmokestinimo skirtumas yra dramatiškas: samdomas darbuotojas kainuoja darbdaviui dvigubai brangiau, nei įkrenta į banko sąskaitą tam darbuotojui. Kai žmogus pardavinėja paslaugas kaip paslaugų tiekėjas, ne kaip samdinys, jo mokesčiai kainuoja paprastai ne daugiau ketvirčio pajamų. Buvimas PVM mokėtoju gali turėti papildomų privalumų, tačiau jūsų finansininkas daugiau papasakos apie tai.

Mokesčių situacija dar labiau padidina naujojo pasirinkimo patrauklumą. Tačiau vyresnio amžiaus giminaičių tai dažniausiai neįtikina dar ir dėl to, kad jie negali įsivaizduoti, kad pasaulis pasikeitė. Esu girdėjęs daug pasakojimų apie vyresniosios kartos autorius, kurie atsisako didelės dalies uždirbtų pinigų, nes yra girdėję tik apie „autorinę sutartį“ ir sąskaitų išrašinėjimas jiems yra per painus dalykas.

Tačiau kokia žala iš diplomo?

Išgirdę tai, apie ką aš esu papasakojęs aukščiau, diplomus ir aukštąjį mokslą garbinantys žmonės dažniausiai ieško kompromiso ir bando taikytis: „na, bet žalos iš diplomo irgi jokios nėra, nepakenks“.

Jie nėra teisūs — ir, svarbiausia, jie patys mato pasekmes, tačiau priežastinis ryšys tarp diplomo ir tarp nepatenkinamo darbo ir labai nepatenkinamų pajamų jiems yra pernelyg skaudus, jei jis yra įsisąmoninamas.

Nesąmoningai šis ryšys yra pastebimas kiekvieną kartą, kai metamas auksinis varguolių argumentas apie tai, kad Lietuva jų nemyli ir kad tvarka yra neteisinga: „turiu du diplomus, o darbo nesusirandu, kokiu noriu, vien tik vergavimas už minimumą“.

Jie nenori suprasti (nes tai per baisu), kad jie norimo darbo neranda ne nepaisant dviejų diplomų. Jie darbo neranda todėl, kad turi tuos du diplomus — kurie dar, be kita ko, iškėlė didelius ir neproporcingus rūpesčius pagal senąjį modelį: „Dievas davė dantis — duos ir duonos“, tai yra „valdžia davė diplomą, tai ir darbas kaip nors atsiras“.

Kalbant išsamiau, žmogus, užuot rinkęs žinias ir, svarbiausia, patirtis, kurios padarytų jį vertingu darbuotoju (tokiu, kuris galėtų siūlyti naudingas ir paklausias paslaugas), gaišo laiką ir pinigus, augindamas beprasmius akademinius kredencialus ir siekdamas dokumento, kurio vertė jį tiekiantiems (parduodantiems) akademiniams darbuotojams yra didesnė, nei jį perkančiam. Pripažinus tai, kad diplomas tokiu atveju yra kenksmingas. Jis būtų naudingas, jei galėtų būti gautas be išleistų laiko ir pinigų, tačiau žmogaus gyvenime laikas yra baigtinis, ir kai jis iššvaistomas, jis yra iššvaistomas.

Kenksmingas

Čia tuoj pat bus ginčijamasi — na, gal ne visai iššvaistytas tas laikas? Gal kažkokia nauda yra ir iš to diplomo?

Stop. Pažiūrėkite labai šaltai ir ciniškai. Kam jūs siekėte to diplomo? Ar todėl, kad jūsų mama būtų laimingesnė, nes vis tiek su diplomu yra geriau, negu be diplomo (panašiai, kaip sakyti „geriau vis tiek yra susituokti, negu gyventi susimetus“ — kas pasakė, ir kam geriau?). Jei taip, jei tikrai tai darėte dėl bendruomeninio tėvų ir giminių spaudimo, tada viskas gerai. Gavote diplomą? Mama laiminga? Tada gerai.

Tačiau greičiausiai viskas buvo ne taip. Greičiausiai jūs tikėjotės, kad sunkiai gautas diplomas pagerins jūsų poziciją darbo rinkoje ir padėjęs jums gauti gerai apmokamą ir jūsų lūkesčius tenkinantį darbą. Tačiau diplomas to nepadarė (nepadarė ir antrasis, kuriuo pasirūpinote, nes pirmasis nesuveikė — jei pridėjus į uogienę druskos, jos skonis nepagerėjo, jūs nusprendėte, kad čia dėl to, kad mažokai tos druskos bėrėte).

Jei nusiperkate grąžtą, ir jis negręžia sienos, kaip tikėjotės, jūs be vargo pripažįstate, kad tai buvo neteisingas pirkinys, nors ir pardavėjas tikrai žadėjo, kad gręš kuo puikiausiai. Jūs nepuolate aiškinti, kad valdžia turbūt turėtų pasirūpinti tinkamesne siena, nes štai turite grąžtą, o išgręžti šitos negalite. Tai kiekvienas pavadintų nusišnekėjimu.

Tačiau diplomo atveju elgiamasi būtent taip — nėra noriai pripažįstama, kad turbūt ne diplomo reikėjo gyvenime, o tie, kas žadėjo diplomą, turbūt nelabai patys tikėjo tuo, ką sako, arba — dar blogiau — melavo, nes jų darbas yra pardavinėti diplomų gavimą ir sau užsidirbti iš to.

Patirtis yra viskas

Įdomu, kad tie patys, kurie nepripažįsta diplomo menkos (arba mažėjančios) reikšmės naujame pasaulyje, patys žino, ko reikia darbdaviui. „Visi nori patirties, o ne diplomo; klausinėja, ką jau esu dirbęs ir jiems neįdomu, ką mokiausi“, liūdnai pasakoja jaunimas patirtį po darbo pokalbio, pats diagnozuodamas situaciją.

Protingesnieji daro išvadas ir galvoja, kaip čia gavus tos patirties, kuri padės jiems gauti geidžiamą darbą. Kvailesni arba naivesni elgiasi liūdniau: jie tiesiog norėtų, kad darbdaviai pakeistų savo elgesį, ir toliau tebeieško to kitokio darbdavio, kuris nustotų vertinti patirtį ir pradėtų vertinti tai, ką turi jie — diplomą.

Iš tikrųjų, vienas vertingiausių dalykų, kuriuos gali padaryti tėvai, turintys daugiau pinigų už jaunuolį, yra šis: nešvaistyti pinigų tolimesniam mokslui ir dar vienam diplomui arba laipsniui, bet pasiūlyti jam sudaryti galimybę gauti patirties, dirbant norimą darbą nemokamai.

Vakaruose jau seniai pastebėta, kad efektyviausias būdas, kaip savo vaikams užtikrina jų ateitį turtingieji tėvai (ir kaip turtingos šeimos tampa dar turtingesnės), yra nemokamos kelių mėnesių praktikos užtikrinimas norimo darbdavio (arba panašaus) biure.

Būtent todėl socialistai, sakykim, Britanijoje labai piktinasi tuo, kad čia turtingieji sugeba nupirkti geresnę galimybę savo vaikams: tik jų vaikai gali nemokamai darbuotis, rinkdami aukso vertės patirtį, nes čia tėvai sumoka už maistą, būstą ir transporto bilietus. Tuo pačiu metu tie, kas yra žemesniame socialiniame sluoksnyje, negali sau leisti dirbti nemokamai, ir todėl tos patirties neįgauna.

Ką daryti?

Skaitytojas dabar daužo kumščiu į stalą ir pyksta — na, gerai, gal tai ir tiesa, tai ką dabar daryti man ir mano vaikui? Mesti mokslus?

Na, nereikia taip siusti. Naująją tvarką ne aš sugalvojau, aš jums tik apie ją papasakojau. Laiškanešys negali būti kaltinamas atnešamo laiško turiniu.

Jei galėčiau pasiūlyti vieną dalyką, tai patarčiau pasižiūrėti į siekiamą — arba jau pasiektą — aukštojo mokslo diplomą kaip į prekę, arba tam tikrą instrumentą su funkcija, kurią jis gali atlikti, tačiau kurios jis gali ir neatlikti. Esama rizikos, ir tą riziką turi prisiimti perkantysis. Galima svajoti, kad kažkas kitas pasirūpins: „valstybė reguliuoja aukštojo mokslo įstaigas, tai tegu čia ir būna jūsų problema“, tačiau realistiška būtų pripažinti, kad valstybė to ligi šiol nepadarė — maža to, ji tai daro vis rečiau ir vis mažiau efektyviai, todėl problema visada bus to, kas perka diplomą, atsiskaitydamas savo laiku ir pinigais.

O kaip vyresnieji giminaičiai? Jiems reikėtų suvokti, kad jų atsilikusios vertybės ir prietarai apie diplomą, kaip apie problemų sprendimą, nėra nekaltas bubinimas pagyvenusių žmonių bubinimas: jei jie virsta visai konkrečiu spaudimu, pakeičiančiu jaunimo sprendimus, jie tampa blogiausia dovana, kurią tas jaunimas gali iš jų gauti.

Žinoma, antra vertus, jai jaunuolis yra toks minkštakūnis, kad klauso tėvų senamadiško spaudimo, tai taip jam ir reikia. Darbo rinkoje jis paskui užleis vietą stipresniems.

Tags: diplomai, mokslas, Verslo Klasė