Ar dažnai klausiate KODĖL?

Jeigu būtų vienas patarimas, kurį norėčiau, kad kiekvienas išgirstų, perskaitytų, įsidėmėtų ir pasikabintų prie lovos, tai turėtų būti “kraustykitės iš dėžės!”

Kalbu nebūtinai apie tą klišinį “think outside the box” ir pastovias pastangas kažką “kūrybiškesnio” sugalvoti. Ne, kūrybiškumui šokinėti iš dėžės nėra taip būtina — tai tik viena iš galimybių sugalvoti kažką išties įdomaus.

Daug blogesnis, mano galva, reiškinys — uždari algoritmai, kuriais vadovaujamės (kartais prie jų papuola ir tas pats “kūrybiškesnis mąstymas”) savo kasdieniame gyvenime. Visiškai nesusimąstydami, KODĖL.

Dvi istorijos, kurios man puikiausiai tai iliustravo šiais metais.

Pirmoji — Samsung situacija. Jau dalinausi ja savo Facebook’e, taigi copy-paste:

Įsigijau Note7. Reikia dėklo. Labai noriu. Labai reikia. Atsibodo vaikščiot po parduotuves, niekur nėra. Skambinu į Akropolio Samsung parduotuvę. Nekelia. No problem, skambinu į OZAS. Atsiliepia bičas. “Turit Note7 Case’ų?” “Taip, žinoma”. “Atvažiuoju”.

Atvažiuoju į Ozą. Ateinu į SAMSUNG flagship parduotuvę. Case’ų iškabinta nėra. Prieinu prie kasos, sėdi bičas ir mergaitė. Klausiu, ar yra case’ų. Mergaitė — “NE”. “Bet aš ką tik skambinau…” Bičas: “Jo, su manim kalbėjot. Neturim dar oficialiai, bet sandėly yra, tuoj atnešiu parodysiu”. Mergaitė: “NE! Mes jų dar nepardavinėjam! Kaip ir Note7, prekiausim tik nuo spalio pirmos!” 
“Bet aš jau TURIU Note7, kodėl negaliu nusipirkti jam dėklo, jei jūs jų turit…?”
“Negalit”. 
“Ok, ačiū už pasivažinėjimą.”

TVARKA yra tvarka, teisingai? Ir visiškai nesvarbu, KODĖL negalima — tiesiog negalima.

Antrasis įvykis — Maxima prekybos centre.

Priėjus prie kepinių, matau, kad nebėra krosanų (croissant. Nežinau, kaip lietuviškai teisingai, gal kokie sviestiniai sukiniai ar sviestkepragiai, bet nesigilinsiu ir vadinsiu krosanais tiesiog. Suprantat, apie ką aš čia). Tik su karamele liko. Nebėra lentynoje, bet tiesiai už jos — trys didžiuliai stendai su stalčiais pilnais krosanų. Prabėgančios pardavėjos klausiu, gal galėtų man keletą mestelt. -NE!, ir pabėga. Pasiveju, jau kitam — tortų — skyriuj, ir gražiai, šypsodamasis klausiu, gal visgi, susimildama, man tik keletos reikia, žmona namie taaaip laukia… “Ne, šitie yra skirti kitoms parduotuvėms.”

Giliai įkvėpiu ir bandau užvest ant kelio “bet juk kitose parduotuvėse juos turės kažkas nusipirkti, tiesa?” “Taip”. Jau laukiu, kol akyse sužibs tas eureka momentas, kad taigi čia tas pats, tikslas tai parduot krosanus, koks skirtumas, kurioj parduotuvėj trim daugiau ar mažiau parduosim. NOPE. Paaiškino, kokia situacija, ir sėkmytės. Netrukdykit DIRBT. Likau be krosanų. Ir kas blogiausia, tai negalėjau nuvažiuoti į kitą Maximą jų nuripirkti — kitose Maximose, turbūt, jų tuo metu nebuvo, nes VISI, B#@@#, ČIA!!! :)

Vėlgi, nesvarbu, KODĖL — svarbu, kad “šitie krosanai ne šitos maximos pardavimui”

Yra daugybė žmonių, kurie labai patogiai jaučiasi dirbdami aiškiai įrėmintą, netgi mechaninį darbą. Kurie džiaugiasi, turėdami aiškius aprašymus, tikslius algoritmus “IF-THEN”, ir labiausiai pyksta tada, kai reikia išeiti už programos ribų ir spręsti situaciją, kuri, nors ir akivaizdi, bet nėra įtraukta į jų šiandienos instrukciją.

Bėda ta, kad IF-THEN aplinka labai patogi ne tik tokiems žmonėms. Ir tie mechanizmai, aparatai ir kompiuteriai, kurie puikiai susitvarko su IF-THEN operacijomis, tampa vis patogesni ir pigesni naudoti.