Kodėl slepi, kad išeini iš darbo?

Aidis Dalikas
Apr 14, 2016 · 4 min read

Stebint savo ir kitų įmonių gyvenimą, kalbantis su draugais apie jų darbus, problemas kurios ten kyla ir jų sprendimus, kartais kyla klausimas: Kodėl darbdaviai ir darbuotojai turi būti priešai, pastoviai bandantys vienas prieš kitą “laimėti” — sumokėti mažiau, nei darbuotojas vertas, padaryti mažiau, nei susitarta — ir kažkaip apžaisti sistemą? Ar ne paprasčiau būtų, jei abi šios šalys, vietoje to, kad gaištų brangų laiką bandydamos viena kitą apgauti, tą laiką panaudotų tam, kad sukurtų kuo daugiau naudos viena kitai?

Esu susidūręs ir su darbuotojais, kurie išeina, šypsosi, atsisveikina ir dar ašarėlę nuvarvina, o po to, susidūrę su bendrais pažįstamais (tik nežinodami, kad jie bendri) pasakoja, kaip jiems buvo negera, kaip jie buvo išnaudojami ir kaip sunku buvo dirbti, “kai tavęs niekas nevertina”.

Bet kaip tuomet suprasti tą “man viskas gerai” teatrą, kuris vyko, kol tas darbuotojas dar dirbo savo buvusioje darbovietėje? Kodėl tuo metu nebuvo jokių problemų, tik tyli kančia ir darbo paieškos vietoj kavos gėrimo prieš darbą?

Jau seniai praėjo tas laikas, kai darbdavys tikisi, kad darbuotojas pas jį dirbs visą gyvenimą. Tačiau darbdavio — darbuotojo santykiuose tai dar dažnai neatsispindi. Vis dar traukiamės prie vieno iš dviejų ekstremumų — arba bandom traktuoti darbuotojus kaip šeimos narius, vyrus ar žmonas, su kuriais gražiuoju išsiskirti neįmanoma — tik labai skaudžiai, arba žiūrime į juos kaip į patrankų mėsą, lengvai pakeičiamą resursą, kuriam jokios pagarbos ir meilės rodyti nereikia.

Kas būtų, jei pabandytume į tokias situacijas pasižiūrėti šiek tiek kitaip?

Nustotume mąstyti apie išėjimą iš darbo kaip apie asmeninį įžeidimą darbdaviui ir išsilaisvinimą darbuotojui, o pradėtume į darbo santykius žiūrėti kaip krepšinio komanda. Juk taip mėgstam šį žodį. “Komanda” — ne kolegos, ne draugai ir ginkdie ne bendradarbiai. Taip patars didžioji dauguma teambuilderių ir konsultantų. Ir labai gerai. Bet kalbėdami apie komandinį žaidimą, pagalbą vienas kitam ir “there’s no I in TEAM”, nepelnytai pamirštam vieną labai svarbų dalyką. Labai retai žaidėjas vienoje komandoje žaidžia visą savo karjerą. Daug dažniau per karjerą pakeičiamos kelios ar keliolika ekipų, kai kuriose žaidžiama po kelis kartus su pertraukomis, ir niekas dėl to nesiparina. Svarbiausia komandai — išsiugdyti geriausius žaidėjus ir surinkti tokį kolektyvą, kuris geriausiai derėtų ir ištrauktų vienas kito geriausias savybes. Svarbiausia žaidėjui — kiek įmanoma labiau patobulėti ir pasiekti kuo aukštesnių rezultatų. Ir vienas, ir kitas supranta, kad kažkuriuo etapu žaidėjas komandai gali netikti arba komanda gali nesugebėti sudaryti jam reikiamų sąlygų. Tuomet jų keliai išsiskirs, kol galbūt situacija pasikeis ir jie vėl bendradarbiaus.

Kodėl darbdavys ir darbuotojas negali bendrauti tokiu principu? Kodėl vis dar įsikabiname tą “šeimos” supratimą ir darbo santykius paverčiame kažkokiomis iškrypusiomis santabarbaromis, kai darbuotojas sėdi darbe ir naršo po cv.lt vietoje to, kad atvirai pasakytų, ko jam trūksta ir aiškiai suprastų, ar darbdavys jam gali tai duoti? Ir kodėl darbdaviai į išeinantį iš darbo darbuotoją žiūri kaip į sūnų, sudaužiusį jų viltis ir įstojusį į muzikalkę, o ne ekonomiką? Gal laikas nurimti?

Ar galėtumėte savo darbuotojui pasakyti: “Aš žinau, kad galbūt ateityje tu norėsi pakeisti darbą. Todėl stengiuosi padaryti viską, kad dabartinė tavo darbovietė — mano įmonė — suteiktų tau kuo daugiau naudos: kad išsiugdytum naujų įgūdžių, išmoktum kažką naujo, patobulėtum kaip individas ir kaip komandos narys, ir, jeigu tobulėsi ir augsi greičiau nei visa įmonė, išeitum į aukštesnę ir tau pelningesnę darbo vietą, kurios tuo metu galbūt ji negalės tau suteikti. Tu tuomet pasistenk padaryti viską, kad įmonei suteiktum kuo daugiau naudos, o jei pajusi, kad tavo kompetencija ir įgūdžiai jau viršija čia gaunamas atsakomybes ir uždarbį, pasakyk — noriu daugiau, ieškau kažko naujo. Tuomet aš pasistengsiu sukurti tavo kompetencijų vertus iššūkius, arba, jei to nesugebėsiu, bent jau tau padėsiu parašydamas gerą rekomendaciją, leisiu skirti šiek tiek laiko darbo paieškai, ir pradėsiu ieškoti tave pakeisiančio žmogaus, kurį galbūt tu dar ir padėsi apmokyti. Atsiradus galimybei išeiti, tu tai padarysi ne iš pasalų ir “pastatydamas mane prieš faktą”, bet draugiškai, garbingai ir su visomis galimybėmis sugrįžti, jei kada nors sąlygos pasikeis, ir jau mano įmonėje atsiras pozicija, leisianti tau toliau tobulėti ir kelti kompetenciją srityje, kuri tau patinka.”

Jei taip — labai džiaugiuosi. Jei ne — ar ne šaunu būtų, jei pavyktų tai padaryti?

Lygiai tą patį galima būtų pritaikyti ir darbuotojams. Ar tikrai padarote viską, kad jūsų talentai atsiskleistų? Nes jei Jasikevičius žaisdamas Maccabi kasdien būtų galvojęs apie tai, kaip jam ten negera, kaip jo niekas nesupranta, kaip jam kažkas turėtų kažką duoti (bet neduoda, nes net nežino, kad to jam trūksta) ir nuo sezono vidurio bandęs slapčia susirasti naują komandą — nei Maccabi, nei Jasikevičius savo tikslų tuomet tikrai nebūtų pasiekę.

Taigi — galbūt pradėkit elgtis kaip komanda? Iš tikrųjų, ne tik per teambuildinimo savaitgalius?

aidis

Thoughts and observations on business, advertising and productivity

20

20 claps
Aidis Dalikas

Written by

I usually talk about advertising on social, great content and reaching the best audiences with it. Here I tend to digress. Enjoy my thoughts and add yours.

aidis

aidis

Thoughts and observations on business, advertising and productivity