Mažojo verslo galimybes lems nauji socialiniai susitarimai

Apie tai, kad technologinė mūsų pažanga savo greičiu gerokai lenkia esamą visuomenės socialinių susitarimų tempą kalbama ne vien Briuselio koridoriuose, bet ir verslo bendruomenėje. Dalis susitarimų turi keistis ir reklamos bei rinkodaros srityje, nes laiku to neatlikus, ypatingai kenčia smulkusis verslas ir Lietuvos regionai.

Žvelgiant į Lietuvos regionų žemėlapį aiškiai galime matyti koks verslumo lygis ir sukuriama BVP dalis yra kiekviename iš jų. Daug kalbama tokiais atvejais apie savivaldybių pastangas, pliko lauko investicijas pramonėje, Europos Sąjungos fondų paramą, bet retai kada užsimenama, kokie ten vyrauja socialiniai susitarimai ir verslo kultūra.

Kad būtų paprasčiau suprasti apie kokius pokyčius kalbame, palyginkime dviejų bėgikų galimybes. Prie vienos starto linijos, pažymėtos žodžiu „technologijos“ pastatykime pasaulinį bėgimo čempioną, o prie kitos, pažymėtos „socialiniai susitarimai“ — šimtametę močiutę. Taip dabar atrodo skirtumai tarp šių sričių ir galimybės įveikti tą pačią distanciją. Dideli technologijų šuoliai iš esmės keičia visą užimtumo, pramoninių santykių ir gerovės sistemą. Tuomet atsiranda didžiulė praraja tarp senąjį gamybos ir verslo modelį taikančių regionų ir IT bei novatoriškiausiais technologiniais sprendimais apsiginklavusių Europos sostinių bei išsivysčiusių valstybių.

Viename naujausių tyrimų, Europos statistikos agentūra „Eurostat“ nurodo, kad Liuksemburgas yra turtingiausia Europos Sąjungos šalis pagal BVP vidutiniškai vienam gyventojui. Jo BVP vienam gyventojui, apie 2,6 kartus viršijo ES vidurkį. Kita vertus Lietuvos BVP vienam gyventojui 2013 m. nesiekė nė pusės ES vidurkio. Kaip gali būti, kad pusę milijono gyventojų teturinti nedidukė šalis generuoja gerokai didesnį BVP nei Lietuva, kur gyvena 2,8 mln. žmonių?

Tyrėjų nuomone, Liuksemburgo turtingumą galima paaiškinti dideliu darbo migrantų iš kaimyninių Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos skaičiumi ir mokesčių lengvatomis. Daug Europos gyventojų negyvena kunigaikštystėje, bet joje dirba ir papildo jos iždą mokesčiais. Tačiau ne mažiau svarbu pažymėti, kad socialinis susitarimas ir pokyčiai joje yra kur kas greitesni nei kitose ES šalyse. Šį fenomeną galėjome matyti ir kiek arčiau esančioje Estijoje, kur jau senokai veikia elektroninės vyriausybės projektas, elektroninis parašas yra plačiai naudojamas ir sėkmingai įvykdyta ne vieno sektoriaus reforma. Jei estai pasiginčiję ką nors sutarė, dažniausiai atlieka darbą iki galo, neįprastai greitai. Lietuvoje vis stebimės kodėl verslo registruoti ten vyksta mūsų didieji nekilnojamojo turto magnatai ir kiti verslininkai, tačiau keistis neskubame.

„Eurostat“ specialistų atliktame tyrime Nyderlandai užėmė antrąją vietą pagal gyvenimo lygį Europos Sąjungoje. Dar viena, įspūdingus rodiklius turinti šalis, su labai nedidele teritorija ir pavydėtina verslumo kultūra. Po jos eina Danija, Airija ir Austrija. Neturtingiausios šalys, be Bulgarijos, yra Rumunija, Latvija, Lietuva ir Lenkija.

Vietinis verslas pradeda… ir pralaimi

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vietiniam verslui sekasi ganėtinai neblogai: Lietuvos statistikos departamento užpraeitų metų duomenimis, smulkusis ir vidutinis verslas sudarė net 99,8% bendro įmonių skaičiaus Lietuvoje. Tačiau šį nuostabų paveikslą galima sugadinti vos keliais juodais potepiais: „Creditinfo“praneša, kad tik per mėnesį po naujųjų metų Lietuvoje bankrutavo 193 įmonės. Ne juokais gąsdina ir jau minėtas verslumo žemėlapis Lietuvos regionuose: jei didmiesčių savivaldybės džiugina akį „sveika“ žalia spalva, reiškiančia, kad šiuose regionuose verslumo lygis yra aukštesnis už Lietuvos vidurkį, net 14 regionų yra blankiai pilkos spalvos, kas reiškia, kad šie regionai patiria ekonomikos sąstingį, ir situacija, atsižvelgiant į bendras tendencijas, tik blogės.

Manymas, kad bendras vaizdas svarbesnis nei jo detalės, išduoda ir bendrą tokio vertinimo simptomą: „žiaurioje konkurencijoje laimi stipresnis“. Tokio pobūdžio retorika yra ydinga bent jau todėl, kad ji nutyli apie nevienodas sąlygas, kuriomis kiekvienas įžengia į verslo pasaulį. Pamirštama, kad be asmeninės naudos taip pat egzistuoja jei ne socialinė atsakomybė (šis žodžių junginys pastaruoju metu praktiškai prarado prasmę), tai bent jau kiti svarbūs faktoriai: prekių ir paslaugų įvairovė bei jų kokybė, kurie yra tiesiogiai proporcingi vartotojų pasitenkinimui. Toks aukštas procentas — 99,8% — tik eilinį kartą primena, kad smulkusis ir vidutinis verslas — mūsų ekonomikos griaučiai. Be jo ekonomika — suglebęs kūnas, negalintis judėti savarankiškai, judinamas tik kažkieno kito spyriais.

Kažkodėl manoma, kad egzistuojantis būdas tikslui pasiekti yra vienintelis teisingas. Negana to, atrodo, jog verslas sąmoningai suklumpa prieš milžiniškas korporacijas ir, sukandęs dantis, kenčia jų smūgius. Juk ta protu nesuvokiama, agresyvi aplinka, kurioje verslas yra priverstas dirbti, niekaip kitaip nepaaiškinama. Kaip paaiškinti socialinę inerciją, kurios išdava yra tai, kad mes patys save apiplėšiame, mokėdami už paslaugas, kurių kokybė abejotina. Visai nekeista, kad mažesni regionai yra nusilpę: iš žaidimo, kuriame laimėtojas diktuoja savo taisykles, pirmi eliminuojami tie, kas turi mažiausiai resursų šiam keistam žaidimui tęsti.

Iš to kyla ir neapykanta reklamai: ne tik iš vartotojų, bet taip pat ir iš verslo pusės. Suprantama: mokama ne už rezultatą, ne už realią galimybę papasakoti apie save potencialiam klientui ir būti išklausytam, bet už negatyvą, suirzimą, atstūmimą, susvetimėjimą. Nors yra verslų, kuriems pasisekė labiau, rado savo vietą šioje groteskiškoje sistemoje ir net sugeba iš to pasipelnyti, visgi prognozės lieka pesimistinės: vietinio verslo procentas mažės, o pilkų taškų žemėlapyje ilgainiui atsiras tik daugiau.

O juk reklama iš esmės yra vienintelis komunikacijos kanalas, jungiantis verslą su vartotoju.

Socialinių santykių laboratorija

Abstrahuokime socialines realijas ir įsivaizduokime laboratoriją, kurioje yra idealios sąlygos maksimaliai veiksmingai reklamai sukurti. Kokia tai būtų reklama? Pirmiausia yra svarbu, kad vietinis verslas, parduodantis savo prekę arba paslaugą, turėtų prieigą prie savo tikslinės auditorijos, geriausia — prie kiekvieno potencialaus kliento. Visgi vien tokios prieigos nepakanka — tam, kad žmogus sužinotų apie naują pasiūlymą, jis turi jį pamatyti. Todėl svarbu sukurti erdvę, kurioje nebūtų egzistuojančio reklaminio triukšmo ir vartotojas galėtų lengvai sužinoti apie tai, kas jam įdomu, naudinga ir reikalinga. Galiausiai lieka svarbiausias komponentas — pasyvus žinojimas turi virsti aktyviu veiksmu, kas yra įmanoma tik tuo atveju, jei pirmos dvi sąlygos yra įvykdytos: yra informacinė erdvė, kurioje vartotojai laukia naujų verslo pasiūlymų ir šie pasiūlymai atitinka vartotojų lūkesčius.

Kas turi įvykti, kad dabartinė reklama taptų maksimaliai panaši į gautą laboratorijoje produktą? Akivaizdu, kad problema yra pradinė situacija: prie starto linijos stovi bėgimo čempionas ir šimtametė močiutė. Močiutės jau nebeištreniruosime — tegul ilsisi, pakeiskime ją kitu bėgiku — nors ir ne tokiu greitu, kaip pirmasis, bet daug žadančiu. Tikėtis, kad naujokas iškart aplenks savo varžovą, naivu. Vis dėlto, ilgainiui jis pasivys čempioną, o jau vėliau gali jį aplenkti.

Kitaip tariant, socialiniai santykiai paprasčiausiai atsilieka nuo technologijų progreso, taigi juos reikia keisti. Paradoksalu, bet nuo Pramonės revoliucijos nedaug kas pasikeitė: žinoma, tai, kas anksčiau reikalavo daug laiko ir pastangų, dabar padaroma vos per kelias sekundes vien spustelėjus mygtuką. Bet tai negalioja kalbant apie socialinius santykius: mes vis dar turime „fabriko hierarchiją“, vis tą pačią kapitalistinę santykių logiką, pagrįstą senuoju „skaldyk ir valdyk“ principu (turimi omenyje ne vien tik darbo santykiai).

Žmonės turi priimti naujus iššūkius ir norėti keistis. Galbūt susitarimuose turėtų būti nustatyti tikslai būti lankstesniais, tolerantiškesniais ir greičiau priimančiais sprendimus? O gal koncentruosimės į geresnį išsilavinimą ir žmogiškųjų resursų rengimą, verslumo kultūros skatinimą? Kalbama apie lazerius, biotechnologijas, IT ir dažniausiai pamirštama, jog egzistuoja ir tradiciniai verslai, nedidukės paslaugų įmonės, kurios turi transformuotis, prisitaikyti prie dabartinio inovacijų tempo. Juk keistis privalo visi, o ne vieninteliai IT centrai, kur pokyčiai laikomi verslo varikliu.

Apie būtinus pakeitimus iš verslo girdinti Vyriausybė privalo rasti valios kuo greičiau įvykdyti pokyčius. Skatinimas imtis verslo ar veiklos turėtų lydėti gyventojus nuo mokyklos suolo ir būti visokeriopai palaikomas.

Laimės ekonomika

Britų mokslininkai Richardas Wilkinsonas ir Kate Pickett knygoje „Kodėl didesnė lygybė padaro visuomenes stipresnes“ (“Why Greater Equality Makes Societies Stronger”) prieina stebinančią išvadą: aukšti laimės rodikliai būdingi ne toms visuomenės, kuriose yra daugiau turtingųjų, bet toms, kuriose atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų mažesnė. Ši išvada stebina todėl, kad pripratome galvoti, jog pinigai — svarbiausia laimės sąlyga. Kaip matome, laimė koreliuoja su kiekvieno galimybe realizuoti savo potencialą.

Tai paaiškina, kodėl fabriko hierarchiją jau keičia dalijimosi ekonomika. Ir būtų klaidinga teigti, kad Lietuvoje tai dar ilgą laiką nebus įmanoma — instrumentas, sąžiningai skirstantis lėšas, jau egzistuoja — tai asmeninė reklamos lenta “APMboard” sukurta bendrovės “APM Agentuur”. Interaktyvioji “APMboard” iškart sprendžia kelias minėtas problemas: užsiregistravę vartotojai yra motyvuoti žiūrėti reklamas ir gauna už tai 90% jos parodymui skirtų pinigų. Rodikliai kalba patys už save: vienos paprastos (be papildomų funkcijų) reklamjuostės parodymo vienam vartotojui kaina — 1 euro centas, paspaudimų rodiklis (click through rate) — ne mažesnis kaip 65% (palyginti: Facebook rodiklis — 1–3%). Kartu su visiška reklamos kampanijos kontrole ir maksimalia tiksline auditorija, “APMboard” gali tapti pigiausiu ir sykiu veiksmingiausiu rinkodaros kanalu.

Tačiau svarbiausias rodiklis — 90% pinigų, kurie lieka šalies ekonomikoje. Šios lėšos gerokai padidina Lietuvos gyventojų perkamąją galią ir gali nukreipti smulkiojo ir vidutinio verslo likimą kita vaga. Naujas santykių modelis jau čia: pats laikas pakeisti mąstymą, atsisakyti suvokimo schemų, primestų programuotojų, sukūrusių milžiniškas korporacijas, ištrinti struktūrinantį pasaulėjautą negatyvo kodą ir pamatyti patį pasaulį kitaip — galiausiai, kurti savo ekonomiką. Ekonomiką, kurioje kiekvienas gali būti laimingas.

Šaltinis: Verslo žinios, vz.lt
Nuoroda į straipsnį: http://vz.lt/vadyba/rinkodara/2016/02/15/mazojo-verslo-galimybes-lems-nauji-socialiniai-susitarimai