Minėjimais ir kalbomis pro mus praslinko Sąjūdžio gimtadienis. Dar kartą įsitikinau, kad gimiau per vėlai, kad galėčiau spręsti Lietuvos reikalus. Mano gyvenimas matuotinas tik pagal tai, kaip jis atitinka prieš 30 metų sufurmuotus Sąjūdžio idealus. Tai nuo to ir pradėkime: ne, jei kažkas yra Sąjūdžio idealas, tai dar nereiškia, kad jis savaime vertingas ir šiandien reikia nuolankiai jam duoti kelią. Nors dar nebuvau gimęs, bet speju, kad pačiame Sąjūdyje idealų knibždėjo įvairiausių. Bet šitas įrašas ne apie tai. Gimtadienio proga eteryje pasirodė visokio šlamšto apie tautinę mokyklą. Tad apie ugdymą ir pakalbėkime. (Tautinis švietimas, tarp kitko, yra contradictio in adjecto, kaip medinė geležis ar apskritas kvadratas. „Švietimas“ numato neutralumą ir mokslines vertybes, tautinis gali būti tik ugdymas)
(Žinoma, Meilės Lukšienės pedagogikoje yra gerų dalykų. Ugdymo decentralizacija, pasitikėjimas mokytojais, mokymo ir pasiekimų vertinimo individualizacija, turinio mažinimas bandant jį gilinti ir t.t. Bet visos šios vertingos idėjos neturi nieko bendro su tautiniu ugdymo pobūdžiu. Jos puikiai veiktų ir tautinėje, ir netautinėje ir bet kokioje mokykloje. Neveltui, kiek man žino, pavadinimą „tautinė mokykla“ sugalvojo ne pati Lukšienė.)
Pradėkim nuo to, kad „tautinio ugdymo“ idėja nėra nei gera, nei bloga: ji beprasmė. Viskas, ką galima nuveikti ja vadovaujantis yra dar labiau suluošinti literatūros, istorijos ir menų pamokas. Ką reikštų tautiškai orientuota matematika, fizika, chemija ar kūno kultūra? Kalbant apie literatūros pamokas kyla klausimas, kaip jas apskritai galima dar labiau sutautinti? Juk programą ir taip sudaro beveik išimtinai lietuvių autoriai, o dauguma mokytojų ir taip yra labai šiltai nusiteikę tautos ir tradicijos idėjų atžvilgiu. Net tarp Lietuvių autorių Marcinkevičius vis dar daug labiau mylimas nei Radauskas. Tas pats ir su istorija. Taigi, tautinės mokyklos modelio įgyvendinimas pakeistų ne daug.
Galbūt dar svarbiau tai, kad tokio dalyko kaip patriotizmas apskritai neįmanoma padaryti ugdymo vedamąja. Kas dar pamena, kaip atrodo paaugliai, žino, kad jie atmeta didžiąją dalį vertybinio ugdymo turinio, ar bent jau bando jį „pratestuoti“ patys. Tai tiesiog toks laikas, kai žmonės ieško savo pasaulio prasminės sąrangos. Įvairūs ritualai, minėjimai ir atsikartojantys turiniai, kuriuose mokiniams privaloma dalyvauti tik ugdo cinišką sąmonę. Tokia dalia ir šiandien ištinka daugelį stipriai angažuotų mokyklų. Bažnyčių suolai neliūžta nuo Jezuitų gimnazistų, o VDA nėra šturmuojamas laisvųjų Valdorfo auklėtinių (kuriems, apskritai nėra pasakojama kuo paremta edukologija, kurią jie kremta). Ir tai, kad daliai pedagogų profesorių suformuotus „tautinius turinius“ pavyktų prakišti švelniai ir nepastebimai yra tik dar blogiau — ugdymo sėkmė negali priklausyti nuo apgaulės. Apskritai, Sąjūdžio žmonės, kurie mano, kad galima sėkmingai mokyti patriotizmo, turėtų prisiminti kokios „sėkmės“ tame pasiekė Sovietinė pedagogika. Apskritai, viskas ką noriu pasakyti šia pastraipa telpa į vieną lietuvišką frazę — „skiepyti patriotizmą“. Kas ją sugalvojo, puikiai suprato, kad tai daroma visų pirma pavyzdžiu, o tik po to klausimu ar mintimi. Bet skiepas turi prigyti ir augti pats.
Mūsų mokyklos ir mokytojai ir taip patriotiški. Bet reikia suprasti, kad dabartinėje socio-ekonominėje situacijoje „tautinė mokykla“ tiesiog neturi šansų. Ne geriausių miestų mokyklų vaikai tiesiog negali mylėti tikrovės, kurioje jie gyvena. Ir nereikia bandyti įtikinti jų, kad yra kitaip. Jei didžioji tavo miestelio dalis Angluose ir Norgėje, visi vos suduria galą su galu ir mano „kad visi ten vagys“, apie kokią dar „tautinę mokyklą“ kalbame?
Reikia suprasti, kad visos šios kalbos, nerandu geresnio žodžio, yra privilegijuotųjų kalbos. Tad gal vietoj tautos, mokyklą telkime aplink pažinimą. Tegu literatūros pamokose mokinys bando pažinti pasaulį per literatūros ir literatų prizmę. Nebeapsimetinėkime, kad Donelaitis yra Šekspyro lygio rašytojas. Būkime sąžiningi. Per fiziką — leiskime moksleiviui būti fiziku. Įsileiskime daugiau tikros IT, ekonomikos ir t.t. Ir galbūt geriau pasaulį supratę ir tyrėjo įgudžius turintys mokiniai leis labiau atsiskleisti IR TAIP MOKYKLOJE esančiam patriotizmui. O kalbėti apie tautinį ugdymą beprasmiška. Konkrečioje praktikoje tai nesprendžia jokių problemų. Todėl kai kažkas pradeda kalbėti apie tai, griebkite už savo piniginės.
