Fragmentai #1
(1) Heideggeris, poetai, mąstytojai. Šiandien aišku, kad visi Heideggerio skaitytojai buvo žydai — tikri arba metafiziniai. Arendt, Jaspersas, Nyka-Niliūnas, Maceina, Derrida. Kas liečia Vokiečiuis — Gadameris. Nei vienos originalios minties vertos paminėjimo. Visi žemės filosofo mokiniai buvo bežemiai. Visi už mąstymą mokėjo kūnu.
(2) Atsiminti: “Ir herojai, be saiko valkiojami, susinešioja kaip daiktai” (A.N-N).
(4) Jei galima kalbėti apie klasikinį mąstymą, tai jis visų pirma yra teigimas, kad yra tik vienas laikas. Mūsų kasdienė veikla, dienų ir valandų skaičiavimas, trukmė apskritai, uždengia laiko vienovę. Laikas skyla į dalis ir mes nusprendžiame kažką daryti “tik trumpam”, “tik šiandien”, arba “rytoj”. Tarytum kitam laike, būtų galima pabėgti nuo savęs, būties ir atsakomybės.
(3) Sakyti, kad gyvūnai yra tokie kaip mes, kad jie trokšta, planuoja, bijo, turi įpročių yra žmogiškumo projekcija. O sakyti, kad jie nėra racionalūs, kad jie chaotiški, instiktyvūs, tampantys nėra? Juk tuomet gyvūnai tėra tai, kas gyvena anapus žmogiškumo, kai šis anapus yra visiškai apibrėžtas kaip žmogiškojo šiapus priešybė. Hegel contra Deleuze.
(33) Smegenys bus mano kartos kosmosas.
(10) Jei kuriam laikui padėtume į šalį Husserlio veikalus ir pažvelktume į šunį, karvę, uodą ir sraigę, pastebėtume, kad gyvūnai nesudaro jokios bendros noemos (esmės).
(14) Jei bitnikas (Keroucas) turi savo antipodą — tai romantikas. Tradicinis romantiko naratyvas: jis vakarėlio centre, visų gerbiamas ir mylimas, bet nelaimingas. Kokia nepagarba vynui! Romantikas neranda nieko džiugaus kasdienybėje: duonoje, sutiktame šunyje, girtame prieteliuje. O juk kaip tik tuo gyvas Keroucas! Darbas geležinkelyje, atida kasdieniškumui ir žvelgimas į viską kaip į galimybę. Vienu žodžiu — proziškas kasdienos džiaugsmas. Jokių ten ir čia, kada nors ir dabar. Tik tai amžinybė dabar. Galop, tai ir yra Dievas. Bet mes laikome džiaugsmą emocija ir ieškome laimės. Mes — romantikai.
(24) Senstančiose porose niekada neišprotėja du. Serga arba išprotėja tik vienas, kitam lieka juo rūpintis. Tarytum egzistuoja tokia tvarka.
(26) Nesąmonė, kad baimė sukausto mąstymą, ji, kaip ir kitos emocijos, yra mąstymo būdas.
(37) Visi, kas turi šunį žino, kad šis labai aiškiai hierarchizuoja namiškius. Jei jis su svarbiausiu (mano atveju, mama), jo nebeprisišauksi! Kaip nepakeliama būtų, jei tokie būtų ir žmonės!
(57) Kaip ironiška, kad kitų kultūrų atžvilgiu tokiems neįprastiems ir partikuliariems graikams gimė mintis apie universalumą.
(67) Juk iš tiesų tinkamiausias matas mąstymui yra jo švelnumas/grubumas. Iš šios dialektikos mąstymas negali pabėgti, net švelniausias mąstymas yra grubus. Mąstant grubiai, dažnai ir gaunasi grubiai. Objektai, apskritai, nėra grubūs.
(44) O jei egzistuoja tik Viena? Mes visi, kaip sako Spinoza, esame to modusai. Tuomet, mes svarbūs tik tiek, kiek Vieną padarome geru, arba blogu. Bet jei mes esame tik tai, kaip viena atsiskleidžia? Tuomet mes esame tik Viena simptomai, didžiuliame savi-psichoanalizės seanse.
(56) Siela, kaip ir substancija, yra vienybės principas, sintezė. Subjektas — skilimo, skaidymo principas. Siela — klasikinė epocha, subjektas — modernybė.
(18) Šiandien nemąsčiau nei vienos minties, o gal ir vakar. Iš to seka, kad galima ištisas savaites, mėnesius ar net metus nemąstyti nei vienos minties. Gal net visą gyvenimą. Be abejo, žmonės kasdien mąsto, jie įsitikina kažkur girdėtų minčių teisingumu, ar klaidingumu, ar atsimena savo išgyventas mintis. Visgi, tai tarsi žaidimas šachmatais (ar koks kitas žaidimas), žinant įvairiausių taktikų ir ejimų, bet taip nieko naujo ir nesužinant. Ir šis įrašas — nei vienos minties.
