Kodėl medituoti?
Kada paskutinį kartą pagavai save mintimis visiškai nuklydus nuo to ką darai? Arba supratęs, kad praleidai paskutines 10 minučių paskaitos, filmo ar koncerto, nes buvai kažkur savo galvoje? O gal kaip tik atvirkščiai, dažnai patiri tokias stiprias emocijas, kad apie jokią savikontrolę ir protingą atsakymą nebelieka nei kalbos? Tada tau reiktų pagalvoti apie meditaciją.
Pirmą kartą meditavau prieš du metus — Balyje. Tada meditaciją išbandžiau kaip paaugliai išbando lengvus narkotikus: meditacija skambėjo įdomiai o aš pagalvojau, kodėl gi ne. Gana greit Balyje susipažinau su daug meditacijos rūšių ir technikų. Nuo tada ir medituoju. Kaip visi paprasti žmonės daro dalykus gyvenime, su pertraukomis, kintančiu pastovumu ir sėkme. Šiandien galiu duoti visiškai kitokį atsakymą, kodėl medituoju, nei tada Balyje. Trys mąstymo ir veiklos tradicijos, kurios įtakoja mano mąstymą ir gyvenimą, Vakarų filosofija, krikščionybė ir kairioji politinė mintis, pabrėžia nuolatinės pastangos keistis ir tapti geresniu žmogumi būtinybę. Meditacija yra vienas iš būdų to siekti. Rinkos visuomenė taip pat pabrėžia būtinybę keistis. Dažnas mąsto ir kalba apie tai kaip gauti pelningesnį darbą, nusipirkti drabužį, naujesnį telefoną, kompiuterį. Ir tame nieko blogo nėra. Būtų keista ir kvaila šiandien vis dar naudoti Windows 95, važinėti ūžiančiu žiguliu ir t.t. Mes siekiame, kad visi mūsų tęsiniai būtų up-to-date. O štai su savęs tobulinimu vardan buvimo geresniu žmogumi reikalai visai kitokie: šią kalbą dažniausiai naudoja arba dvasingumo pardavėjai, arba tautinio dvasingumo pardavėjai. Ir vieni, ir kiti dažnai atrodo netikri ir veidmainiški. Dėl to tokia tema pradėjo smirdėti, būti nemaloni ir versti vartyti akis. Bet klausimas lieka: kada paskutinį kartą ėmeisi kažko, kad taptum geresniu, tobulesniu žmogumi?
Kas yra meditacija?
Trumpai tariant, meditacija yra dėmesio lavinimo praktika. Sporto klube stiprini kūno raumenis, o meditacija yra dėmesio ir sąmonės kačialkė. Vien tai turėtų būti įdomu ir priversti žmones medituoti. Beet… Jei viskas taip paprasta, kodėl meditacija dažnai rekomenduojama psichologines problemas susijusias su nerimu, hyperaktyvumu ir tikais turintiems žmonėms? Kodėl sako, kad ji padeda nuo lėtinio skausmo? Viskas čia ir paprasta, ir ne. Medituodamas stebi. Įvairiose praktikose gali stebėti savo kūną, kvėpavimą, mintis, įsivaizduojamus dalykus (vizualizacija) ir t.t. Dažnai tavo dėmesys nukrypsta, ir vietoj kvepavimo stebėjimo pradedi mąstyti ką šiandien dar reikia nuveikti, ką valgysi ar kokius labiau asmeniškus dalykus. Tuomet tai pastebi ir nukreipi savo dėmesį atgal prie meditacijos. Taigi, meditacijos pamatas yra žmogaus gebėjimas stebėti patį save. Bet kas būdinga tam „Aš“, kuris stebi mane? Ką turiu galvoje? Įsivaizduok, kad meditacijoje seki kvėpavimą. Greičiausiai sąmonėje kartoji „įkvepiu… iškvepiu…“ „įkvepiu… iškvepiu…“, bet po kiek laiko pagauni save mąstant, kurpiant, planuojant. Tiek tavo kūnas, tiek mintys kurios kyla medituojant, yra tau pažįstamos, jos ir yra tai, ką kasdieną vadini „aš“. Nevertinant pastebėti, kokios mintys kyla medituojant ir taip save pažinti, taip pat yra meditacijos tikslas. Bet „stebėtojas Aš“ tesako grįžk prie kvėpavimo. Jei apie jį pagalvosi, jame apskritai nieko nėra! Tokio tuščio ir laisvo „aš“ atradimas, kalbant apie meditaciją, dažnai išreiškiamas daug paprasčiau nei čia tai darau. Tai daroma fraze „tu nesi tavo mintys“. Taigi, meditacija, būdama dėmesio lavinimo praktikas kartu yra laisvės nuo savęs paties įgyjimo praktika. Čia ir slypi terapinis meditacijos potencialas. Viena vertus, medituojant mokaisi valdyti savo dėmesį, kita vertus, būti laisvu nuo savęs paties. Galop, nemažiau svarbu, kad medituodamas visada dėmesį sutelki į tai, kas vyksta dabar. Specialiai nesitreniruodamas dažniausiai dienas leidi kažkur tarp pasiruošimo tam kas dar bus ir pergalvojimo to, kas jau buvo. Ir tai puiku, jei žmonės neturėtų tokio gebėjimo, greičiausiai parduotuvių kasininkės ir fabrikų darbuotojai pasikartų jau po pirmos darbo dienos. Bet tai negali būti defaultinė būklė. Plius, visą tą laiką tavo mintys šokinėja. Esi blaškomas tiek laike, tiek savo mintyse. Susitelkimas į dabar, kurį kultyvuoja meditacija, padeda atgauti stabilumą ir ramybę, įsišaknyjimą dėmesyje. O jei visa tai dar sugebėsi perkelti į kasdienį gyvenimą!
Šiek tiek praktikos. Prieš pereinant prie kito skyrelio, pabandyk nukreipti dėmesį į savo širdies plakimą. Gali būti, kad lengva nebus, tad tikrai padės jei užsimerksi ir galbūt iš pradžių aptiksi kokį nors pulsavimą bet kur savo kūne. Su kiekvienu iškvėpimu pabandyk vis labiau atsipalaiduoti, leisk kūnui grimzti. Širdis turėtų išryškėti kūne. Nežinau kaip tau, bet man širdies plakimo patirtis yra gana nemaloni.
Nu ir kas tada būna?
Meditacijos mokytojai turbūt pasakytų, kad meditacija yra vertinga dėl savęs, o ne dėl rezultatų. Bet būnant biški paprastesniu, galima pasakyti, kad kaip po savaitės sporto klube, taip ir po kelių meditacijų, niekas stipriai nepasikeis. Bet po kurio laiko pokyčius pastebėsi. Man pats ryškiausias efektas, kurį davė laikas praleistas medituojant, yra neišmatuojamai išaugęs pastabumas mano kūno reakcijoms. Tarkim, kartais eidamas gatve pastebiu, kad mano žandikaulis įsitempęs. Nepastebėjęs to, galop išliečiau įtampą ir susierzinčiau dėl kažko, ką sutikčiau gatvėje, ar nuėjęs ten kur einu. Bet dabar jau žinau, kad problema esu aš, o ne tai, kas darosi aplinkui. Taip pat galiu pastebėti, kad pradedu pykti, kažkas erzina mane, jaudinuosi ir t.t. pirmiausia pastebėdamas pokyčius kūne. Neblogai. Taip pat, meditacija man padėjo atsikratyti besivystančio ADHD dalyko: aš atsiplėšdavau mažyti popieriaus gabaliuką ir trindavau jį pirštais. Visai tai apie ką čia kalbu, mokytojai dažniausiai vadina perėjimu iš reaktyvaus (reactive) sąmonės būvio į atsakantį (responsive). Kai būnu reaktyviai, dažniausiai atrodo, kad viskas vyksta savaime, o atsakantis būvis palieka erdvės spręsti ir reaguoti. Ne veltui, vienas meditacijos app‘sų vadinasi Headspace. Bet taip buvo man. Emocinis ir kūniškas savęs pažinimas gali būti visiškai kitoks, nes ir žmonės mes esame skirtingi.
Kas meditacija nėra?
Meditacijos tikslas nėra „patirti kažką“. Taip pat, jos tikslas nėra „apie nieką negalvoti“. Tai turbūt dažniausiai pasitaikančios netiesos apie šią praktiką. Aišku, pradedantys žmonės kartais kažką patiria (nesigilinkim). Bet meditacija ne apie tai. Joje savaime nėra nieko švento, antgamtiško, nenatūralaus. Kalbant apie „nieką negalvoti“ — tai paprasčiausiai neįmanoma. Priešingai, meditacijos tikslas sukaupti dėmesį, o kartu pastebėti kokios mintys, emocijos ir reakcijos kyla bimbinėjančioje sąmonėje kai ji nuklysta. Dėl to, kai būna sunku susikaupti, galima skaičiuoti įkvėpimus. Skaičiuoti tikrai nėra „apie nieką negalvoti“.
Čia kažkokia indiška nesąmonė
Ar meditacija turi kažką bendro su religija, o gal tai New Age nesąmonė? Pradėti čia reikia nuo to, kad 99% kartų kai kalbama apie meditaciją galvoje turima „Mindfulness meditation“. Tiesa, pats žodis mindfullness yra kelių budistinių sąvokų vertimas. Bet pati meditacija yra visiškai sekuliari ir neturi nieko mistiško ar religinio, nei yra kažkaip rytietiška. Meditacinių praktikų yra bene visose kultūrose. Stačiatikių bažnyčia turi stiprią meditacijos tradiciją. Katalikai ir protestantai kalba rožinį. Krikščionybėje taip pat yra šventraščio eilučių kartojimo praktika (jos tarnauja kaip mantros). Japonai turi Tai chi, o mūsuose į meditacinę praktiką panašus sutartinių dainavimas. Ir t.t.
Kur pabandyt? Kaip pradėti?
Iš esmės, medituoti galima arba savarankiškai, arba būnant vedamu. Didžiausias savarankiškos meditacijos privalumas tas, kad nereikia ieškoti balso, kuris tavęs neerzintų. Keletas Youtube klipukų ir gali pradėti. Guided meditacijų privalumas tas, kad mokytojai dažniausiai pristato daugiau technikų, struktūruoja laiką ir pasako raminančių arba įkvepiančių frazių. Pavyzdžiui, trečiadienį išbandžiau naują meditacijos techniką vadinamą „refleksija“. Minusas tas, kad daugelio Youtube randamų guided meditacijų vedėjų balsais tiesiog šiurpūs. Tragiški. Net nukrato.
Aišku yra mokamų opcijų. Tarp šių pirmiausiai paminėčiau Headspace ir John-Kabbat Zinn vedamas meditacijas. Atskiro dėmesio vertos kūno skanavimo technikos (viena mano mėgstamiausių meditacijos rūšių). Taip pat, mačiau, kad Vilniuje kartais vyksta Tibeto dubenų ir gongų meditacijos. Šiaip jau, jos tikrai puikios, tik nežinau ar Vilniuje.
Pabaigai
Jei nusprendei išbandyti, svarbiausiai atsiminti vieną dalyką. Meditacija visada yra sėkminga. Net jei iš penkių minučių, keturias šaudei varnas ir padarei tik 5 mindfull įkvėpimus — nuostabu. Kad ir kaip sekasi — puikiai padirbėjai. Tai labai svarbu.
P.S.
Šiandien vidutinis 5–8 klasių moksleivių dėmesio išlaikymo ilgis yra 4 minutės. Turint omeny kokia kryptimi vystosi technologijos, ateityje jis gali tik mažėti. Tokiame kontekste būtina pradėti mokyti ir praktikuoti meditaciją mokykloje. Tikiuosi, bent jau gyvenimo gale, tai ir išvysti!
