120 km dviračiais savaitgalio Pietų link arba kaip išminti iš Lisabonos ir likti gyvai
Vieną savaitę mylima Lisabona galutinai galutinai nusibodo — nuo saulės įkaitę ir patys jau begaruojantys grindiniai ir namų sienos, visur balta balta balta ir per mažai žalia žalia žalia. Taip užsimaniau bent kurį laiką girdėti tik vandenyną, miškus ir paukščius, o uosti — vien pušų kvapą. Toks buvo nuosprendis miestui — savaitgalį nešdinamės lauk. Mano mėgstamiausias australas James’as sutarė su vienu iš vietinių draugelių — dviračių parduotuvėlės savininku Migueliu — kad gausim porą dviračių, visas tam reikalingas įrangas ir galėsim keliaut Pietų kryptin.
Planavom iš Lisabonos traukiniu nusigauti į Setúbalį, iš ten keltu persikelti į Tróios pusiasalį ir tuomet jau dviračiais minti žemyn link Sines. Aš net įsigijau pirmąjį savo gyvenime namą! Tai kas, kad jis kilnojamas, o pamatai prismaigstomi kuoliukais..
Susipakavom šmutkes ir išmynėm per Lisaboną iki traukinių stoties, iš kurios turėjom pasiekti dar kitą traukinių stotį. Kodėl jų čia tiek daug, nelabai ir žinau. Bet tas išmynimas siaurom grįstom Portugalijos sostinės gatvelėm nebuvo toks lengvas, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių. Visų pirma jau vien dėl to, kad dviračiai buvo apkrauti daiktais ir juos suvaldyti tada pasidaro daug sunkiau — James’as kasdien važinėja po Lisaboną, bet net ir jam pavyko porą kartų pamesti ant dviračio užkabintą banglentę. Jap, banglentę.
Vienas didžiausių pavojų važiuojant dviračiu Lisabonoj — tai tramvajų bėgiai, kuriuose ratai kartais labai mėgsta įstrigti. Mane dėl to perspėjo, bet vis tiek su savo apkrautu ir sunkiai suvaldomu dviračiu kirtau bėgius nepakankamai stačiu kampu ir, žinoma, mano ratas ten įstrigo — verčiaus ant šono ir dar paslydinėjau kelio galą. Gerai, kad iš paskos važiavusi mašina spėjo laiku sustoti ir palaukti, kol aš susirankiosius save ir užsikelsiu atgal ant šito dvirãčio monstro. Atsikėliau nuo gatvės su tokia šypsena ir tokiu greičiu, kad mano kelionės kompanionas net nepastebėjo, kas nutiko.
Praėjus maždaug 10 minučių po šitos “avarijos”, dideliu greičiu besileisdama nuo kalvos vos nenutrenkiau miniatiūrinės portugalės močiutės, kuri išlėkė gatvėn tiesiai į mano priekinio rato trajektoriją.
Sužinoję apie į Lisabonos gatvęs išriedėjusią lietuvę, kuri griūna palei tramvajų bėgius ir tranko savo ratais vargšes beginkles močiutes, lisboetas (taip vadinami Lisabonos gyventojai) jau traukiasi jai iš kelio.
Iš kelio šiai mergaitei traukėsi ir eskalatoriai (traukinių stoty nepavyko rasti lifto) — dviratis įstrigo į laiptų šone esantį tarpą ir pradėjo su savim žemyn temptis ir mane pačią. Gerieji portugalai apsaugininkai, pamatę mano grumtynes su tais kylančiais laiptais, juos galiausiai išjungė. Žiupsnelis gėdos mano kraujuotai kojai.
Kai jau pagaliau pasiekėm traukinius, susižiūrėjom tvarkaraščius ir ramiai atsisėdom laukti saviškio, naiviai tikėjom, kad pagaliau galėsim leistis į tą kelionę, į kurią ir norėjom: savom kojom per laukus ir palei vandenynus. Nors ir kiek komiškas, sunkus išvažiavimas iš Lisabonos visgi kiek prislopino dvasias. Tačiau, atvažiavus traukiniui, tie patys gerieji portugalai mūsų į jį su dviračiais tiesiog neįleido. Pabaksnojus pirštu į ant vagono nupieštą dviračio ženklą, palydovas maloniai atsakė: “dviračių vietos šiame traukiny (kuriam, beje, net nežinau kelios dešimtys metų) dar neparuoštos” / “they are not ready yet”. Tą akimirką pagalvojau, kad dabar va taip gerai išspardyti ką nors būtų visai ne pro šalį.
Neliko nieko kito kaip tik leistis tais pačiais nelemtais eskalatoriais žemyn ir žiūrėti, kada kitas traukinys ir ar į jį mus įleis. Išsiaiškinom, kad mums reikia sėsti į kitos kompanijos traukinį ir kad antras bandymas turėtų būti sėkmingas. Taip ir buvo. Galiausiai pasiekėm Setúbalį, iš ten persikėlėm į Tróią, ir nė nepastebėjom kaip besimakaluojant po miestus praėjo visas pusdienis.
Tróia man pasirodė it Kuršių Nerijos sesė — pušų kvapas, baltas smėlis, lygumos ir tipinė Lietuvos pajūrio augalija (kai per daug nekreipi dėmesio į pakelėj stypsančius eukaliptus). Kol mynėm pusiasaliu žemyn, jaučiaus visai kaip namie. Kol galiausiai supratom, kad įžengėm uodų šventojon žemėn ir kad per tas porą valandų kurios liko iki saulėlydžio — nusprendėm padaryt vandenyno terapijos pertraukėlę — jau nebespėsim iš jos pasitraukti. Tad naktį teko praleisti lipant per tvorą į kopas, kuriant mažiausią pasaulyje laužą ant kalvos su vaizdu į raudonuojantį Atlantą ir dūmijant visa kas aplinkui, kad tas uodų antplūdis pagaliau liautųsi.
Tos trys dienos — penktadienio popietė, šeštadienis ir sekmadienis — buvo išsitęsusios tarp Alentejo paplūdimių, lygių beveik nekalvotų kelių, nedidukų miestelių, lipimų per tvoras į kopas, nakvynių palei vandenyną, man — pasivaikščiojimų ir pirmų rimtų pasiplaukiojimų po Atlantą, kai galvojau, kad jau viskas, gyvenimo galas, James’ui — pasišokinėjimų per bangas su kelionėn pasiimta banglente.
Sines miesto — kuris buvo kelionės orientyras — nepasiekėm, numynėm iki Melides su sustojimais kas antrame paplūdimy ir vienam kitam tyliam kaimelio restorane išgerti kavos su alum ir queijoada. Tad tasai kelionės tikslas ilgainiui pasidarė visiškai nesvarbus — kartais žiauriai gera minti savo tempu, sustojant kur norisi ir kaip norisi. Pagalvojant ir apie tai, kad reiks parminti atgal :)
Kai pirmą naktį užpuolė uodai, palapinėj sušalom, sulūžo mano dviračio pavarų perjungimo mechanizmas, pačiom netinkamiausiom akimirkom baiginėdavosi vanduo ir maistas, pagalvojau, kad tokias keliones kartais visa verta paplanuoti ilgiau, o ne išvažiuoti dieną po to, kai sugalvoji. Nors.. ir impulsyvūs sprendimai yra smagūs, o patirti nuotykiai (jei nesibaigia mirtinom kraujų voniom) viską smagiom spalvom paspalvina ir papildo kelionių istorijų skyrelį.
