Apie tai, kaip grįžti namo
„Stebiuosi, kad tau pavyksta taip ilgai su visom tom klajonėm (…) aš tai žiauriai pavargčiau nuo neapibrėžtumo ir labai trūktų draugų, tų senųjų“, — vieną vakarą pasakė mano kelionių ir klajonių draugė, dabar jau kurį laiką apsistojusi Vilniuje. Buvo antra ar trečia diena po to, kai grįžau į Lisaboną, praleidusi Lietuvoje apie pusantro mėnesio ir tą laiką padalijusi Vilniui, Luokei ir keletui trumpų kelionių, kurių metu vos spėjau džiaugtis susitikimais, vakarais su draugais ir šeima, kelionėmis, vyno taurėmis ir alaus bokalais bei bandymu suprasti, kur noriu būti ir kur link eiti.
Į Lietuvą grįžti norėjau rugpjūtį, kad spėčiau bent akies krašteliu pažvelgti į lietuvišką vasarą — žalius miškus, laukus, upes, suplanuoti vieną kitą išvyką su palapinėmis ar dviračiais, ilgus pasivaikščiojimus ir panašiai. Nevisai taip išėjo, bet… vieną vakarą, kai jau pabodo sėdėti su ištikimiausiu kompanionu — dar vienu medicininiu tekstu, kurį reikėjo išversti — įsispyrus į tėčio tapkes išėjau pasivaikščioti jau už miestelio ribų esančiu žvyrkeliu.
Bespoksodama į apdulkėjusius kojų pirštus prisiminiau pagrindinę į mūsų miestelį vedančią gatvę, užlopytais viduriais, išsibarsčiusiais šonais ir be ją įrėminančių baltų linijų ar stulpelių. Pernai žiemą pasiskolinusi mamos automobilį įkalbėjau ja važiuoti visus mane lankiusius užsieniečius draugus, pakeliui užsukant į aplinkinius kaimus. Kamilla įsitvėrusi į vairą sakė, kad tokių kaimų Olandijoje jau seniai nebėra — vienas žvyrkelis, mediniai namai, galbūt tvenkinys ar upė vidury ir nė vienos parduotuvės, tik plyni laukai. Tądien lankėme Biržuvėnus, netoli mano gimtojo miestelio esantį kaimuką, žymų savo maždaug XVIII a. Gorskių dvaru, kurio dauguma pastatų yra išlikę iki pat šiol. Buvusiame Kumetyne užaugo ir mano mama su greta gyvenusiomis dar keletu šeimų. Ten ypatingai gražus ruduo su auksiniais medžių lapais ir visokiais namų ūkio padargais.
Luokėje praleidau 18 savo gyvenimo metų, tad tie dalykai, kurie taip nustebino Kamillą, man atrodė savaime suprantami ir galbūt net nelabai kvestionuojami. Na tik jau kiek vėliau, kai gavusi bent mažiausią progą lėkdavau į Telšius žiūrėti savo dievinamų spektaklių ir klausytis aktorių, dainuojančių eiles — Vilnius tuomet man atrodė kaip pasakų miestas su savo pasakų herojais, buvęs taip toli ir toks nepasiekiamas.
Na bet žinote, visgi Luokė tai jau miestelis, ne koks nors ten kaimas — yra ir parduotuvių, ir vidurinė mokykla (dabar jau gimnazija!), meno mokykla, net restoranas. Anksčiau, pamenu, dar mano vaikystės laikais, buvo tokia alinė Tadinė, pavadinta vietinio herojaus Tado Blindos garbei. Visų vietinių revoliucionierių, maištautojų ar šiaip garsaus balso turėtojų susirinkimo vieta. Dar ten būdavo labai skanūs kepsniai su tokiom banguotom bulvytėm fri, kuriuos panorėjus galėdavo pristatyti į namus (!).
Dar būdavo tokia tamsa, kad nors pirštu kur tik nori durk, vis tiek nieko nepamatysi. Miestelio gatvių šviesas išjungdavo lyg ir devintą vakare, o gal ir visai jų neįjungdavo, dabar jau nepamenu. Grįždavau kartais naktim iš klasiokės sodo, kur gerdavom arbatą iš alaus bokalų, ir nematydavau, kur einu. Bet matydavau žvaigždžių dulkėmis nubarstytą dangų. Kiekvieną kartą į jį pažvelgusi pagalvoju, kodėl iki šiol dar neturiu stovo savo fotoaparatui… Tasai išprotėjęs dangus matosi ir per stoglangį, esantį kambaryje virš mano lovos, jei tik nedebesuota.
Yra klevų, kiekvieną rudenį nusidažančių raudonai, arklių ganykla, kur nuo kalno nusileidus gali rasti upelį, apleistus fabrikus, pavasariais degančią žolę ir rudens rytais bei vasaros vakarais iš lėto kylančius bei nusileidžiančius rūkus. Buvo toks rytas, berods po mokyklos išleistuvių, kurį su keliais stipriausiais klasiokais sutikom Luokės pakrašty esančioje sodyboje, besistebeilydami į pievą ir mišką, kurie puikiai matosi nuo kalvos — dangus tąkart buvo nuspalvintas Monet išpiltais dažais. Dar iki šiol bandau atsikelti anksti ryte, kad vėl pamatyčiau tas spalvas. Bet pelėdiška prigimtis vis kiša savo naguotą koją.
Jau praėjo kokie 8–9 metai, kai nebegyvenu Luokėje. Iš pradžių buvo išsvajotas Vilnius, “tas pasakų miestas”, į kurį taip norėjosi bėgt ir nert į koncertus, parodas, spektaklius, universitetą, gatves ir taip toliau ir taip toliau. Taip pat buvo daugelis kitų vietų.
Šį rugpjūtį grįžau namo įskilusia širdim, bet prisibrandinusi idėjų — kaip jau minėjau — fotografuoti, keliauti su dviračiais, miegoti palapinėje, maudytis upėje ir džiaugtis visais kitais lietuviškos vasaros džiaugsmais. Juostinio fotoaparato užuolaidėlė labai įkyriai nenorėjo iki galo užsidaryti palikdama šviesias vertikalias juostas beveik kiekvienoje nuotraukoje (va kad ir ši dobilų pieva),
visą rugpjūtį lijo ir pūtė šalti vėjai, tad apie maudynes ir keliones su dviračiais bei palapine galėjau pamiršti. Teko visa tai iškeisti į šiltą megztinį ir vilnones kojines, na dar karts nuo karto į kokį pasivaikščiojimą po rūkais apsiskleidusią Šatriją. Sesė supyko, kad sulaužiau skėtį.
Keistas daiktas yra grįžti namo. Ypač kurį laiką nebuvus. Visa, kas buvo kelionėje — ten, kažkur kitame gyvenime, kur ir tu pats lyg kažkoks kitoks — atrodo it kaži koks rūkas. Viskas, ką palieki už savęs, atrodo it truputėlį netikra, kartais net suabejoju, ar tai iš tiesų nutiko, ar mačiau kažin kur sapne, ar perskaičiau, ar kažkas papasakojo. Kai per palyginti trumpą laiką nutinka daug dalykų, viskas vyksta, rodos, didesniu greičiu, intensyviau, grįžimas į pradinį tašką, Luokę, kur tave pievoje gali užpulti smalsios karvės, pasidaro gana keistas.
Pamatai, kad dalykai keičiasi — tie laiptai, ant kurių žaisdavai prieš dvidešimt metų (otudieve, nuo kada man tiek metų?!) nutrupėję, paštas dirba tik tris valandas per dieną (bet mūsų buvusi kaimynė, kuriai jau virš šimto metų, vis dar pati ravi savo daržus), greta esančiame vienkiemyje organizuojamos dailininkų dirbtuvės ir visi mano pažįstami žmonės lekia ten kuo greičiau, kad įsigytų to nuostabaus dailininko paveikslą, o vietiniame jaunos šeimos restoranėlyje vyksta jūros gėrybių vakaras ir visas miestelis pasiskanaudamas valgo austres. Kažin koks tai prieštaravimų miestelis ta Luokė.
Dar vieną mintį apie grįžimą namo pakišo bendramintis bastūnas Lisabonoje — labai ryškus pasidaro jausmas, kad neįmanoma būti išsyk dviejose vietose: iš užsienio grįžusi namo suprantu, kiek daug praleidau. Tuo metu, kai buvau kažin kur kitur, mano šeima, draugai toliau gyveno savo gyvenimus, nutiko daug įvykių, kuriuose aš negalėjau dalyvauti. Dviprasmiškas jausmas, kai jautiesi daug išmokęs, patyręs ir visaip kaip paaugęs, bet ir tiek daug praleidęs. Tikriausiai dėl to visada sunkiau grįžti namo, nes viskas atrodo taip pat, bet ir labai pasikeitę. O tu lyg ir kažkur pašonėje, nežinodamas, kuriame stalčiuje sudėtos šakutės ir į kurį konteinerį prie garažo mesti šiukšles.
