Atrandant kitą Lisabonos pusę

Klaustuko siena priešais keltų terminalą Trafarijoje

English version here!

Beveik du mėnesius kasdien vis iš naujo atrandu kitą Lisabonos pusę — tiek geografiškai, tiek ir kažin kokia kita prasme, kurios dar nelabai sugebu įvardyti. Ta kita pusė — tai Almados apylinkės, kurias vadinti Lisabona nėra labai tikslu (jos priklauso Setúbalio, o ne Lisabonos rajonui), bet šįkart sau šį netikslumą leisiu.

Almada ir Lisabona stūkso surėmusios nosis į tą pačią Težo upę, o ir dauguma Almados gyventojų vienaip ar kitaip susiję su sostine: joje dirba, lanko draugus, leidžia laisvalaikį, o namo grįžta tik miegoti (ar pasižiūrėti į saulę, jei gyvena palei vandenyno pakrantę).

Lisabona ir Portugalija dabar ant bangos — visi nori čia atostogauti, kai kurie apsistoja ir ilgesniam laikui. Per pastaruosius metus būstų kainos šalies sostinėje augo ir tebeauga — nuo 2013-ųjų jos ūgtelėjo beveik dvylika procentų. Pernai už savo kambarį Graçoje mokėjau 260 eurų, dabar ten pat gyvenanti draugė moka 375 eurus. Vietiniai iš centro migruoja į priemiesčius, o nekilnojamąjį turtą Alfamoje perka michaelai fassbenderiai ir madonnos. Tie laimingieji, kuriems susišvietė įsigyti būstus ten prieš keletą metų, dabar nuomoja kambarius Airbnb už pasakiškas sumas.

Šiuo metu Lisabonos centre apsistoję turistai ir Erasmus studentai, na dar aišku paskutinė Lisabonos močiučių ir diedukų karta, tebepalaikanti vietos autentiką. Klausimas, tik kiek ilgam… Tad nenuostabu, kad daugiau pasidomėjusi tuo, kas vyksta kitoje upės pusėje, pasijaučiau lyg atradusi paslėptus aukso kalnus: ten dviejų kambarių butą galima išsinuomoti už mažyčio kambarėlio Lisabonos centre kainą.

Graça, Lisabona

Almada —miegamųjų rajonų ir apsnūdusių žvejų kaimelių plakinys: nuo nykokų gyvenamųjų namų kvartalų Cacilhas, mažyčių skurdžių baltų namelių Trafarijoje ar Cova do Vapor, iki eklektiško daugiaaukščių ir prabangių vilų rinkinio pajūryje, Costa da Caparicoje.

Susisiekimas su šiom vietovėm pusėtinas — priklauso nuo to, kur nusprendei apsigyventi. Iš Cacilhas į Lisaboną kas penkiolika minučių nuo ankstaus ryto iki ankstaus ryto plaukia keltai; iš Costa da Caparicos Lisaboną pasiekti galima autobusu; yra keltas iš Trafarijos į Belemą (kas valandą, kartais — kas dvi, paskutinis išplaukia apie dešimtą vakaro); iš kai kurių kitų miestelių taip pat važiuoja autobusai. Tačiau skirtingus jų veidus jungia vienas dalykas — šie miestai ir miesteliai paskendę kažin kokioj užmaršty, pilni apleistų ir negyvenamų pastatų bei ištrupėjusių dviračių takų, kurių vidury kartais auga ir vienas kitas medis. Kitaip tariant, neišnaudoto potencialo.

Valčių kapinės, Trafaria, Portugalija

Ko gero didžiausia abejonė kilo dėl susisiekimo — gyvendama Lisabonos centre viešuoju transportu beveik niekada nesinaudojau, visur keliaudavau savom kojom. O čia dabar keltai, autobusai, visokie ten tvarkaraščiai… Iki Costa da Caparicos, kur ir apsistojau, nusigauti galima trim būdais: autobusu iš Alcântaros, keltu iš Cais do Sodre į Cacilhas ir tada autobusu, arba keltu iš Belemo į Trafariją ir tada pėsčiom. Paskutinis variantas man kol kas pats pačiausias.

Trafaria ir Lisabonos krantai kitoj pusėj

Iki tol Trafarijoje niekad nebuvusi, po 15 minučių kelte atsidūriau it kitam pasauly, kur gyvenimas teka pajūrio žvejų miestelio ritmu, upės pakrantėje gulinėja spalvotos valtelės, greta dar milžiniški laivai ir nežinia kam naudojami kaminai bei rezervuarai. Turistai pasirodo tik savaitgaliais, dviračiais numina iki vandenyno, pakeliui užkanda ant grilio keptų sardinių ir grįžta į savo senamiesčio Airbnb.

Cova do Vapor, Portugalija

Jeigu mindami dviratį iš Trafarijos nepasuksit link Costa da Caparicos ir keliausit tiesiai, pamatysit labai smagų kaimelį, pavadinimu Cova do Vapor, kas lietuviškai būtų Garlaivių įlankėlė. Sako, kad čia vien lūšnynai, kad eiti pavojinga, gyvena imigrantai narkotikų prekeiviai ir taip toliau, bet viskas, ką pastebėjau — tai keli išdužę langai, už kurių močiutės lygina marškinius, ir bangų gaudytojai, besinešiojantys savo lentas smėliu užpiltose gatvėse. Na taip, kai kurie žmonės degina laužus šiukšliadėžėse, bet juk nieko čia baisaus.

Dar girdėjau, kad it paklaikę namus ir žemes čia perka prancūzai. Tiesą sakant, visai nieko būtų gyventi tokioje vietoje, kur paplūdimys smelkiasi į gatvę, kur nesuprasi, ar čia dar vandenyno pakrantė, ar miestas, ar gėlas upės vanduo, ar jau sumišęs su Atlanto druska.

Dabar pagalvojau, juk ir gyvenu! Tereikia dešimties minučių savom kojom, jei noris panirt į ledinį vandenį, saulėj pasišviesint plaukus ir pasitamsint odą, ar tiesiog dar kartą pažiūrėt į saulėlydžio atspindžius šlapiame smėlyje Atlanto vandeniui slūgstant. Ta tyla, kuri iš pradžių kiek baugino — kai ryte pabudus išgirsti ne bėgiais slystančius tramvajus ar šūkaliojančius prekeivius, o paukščius ir be perstojo kniaukiančias kates. Ir tas kontrastas, kai grįžus namo Lisabonos šviesos kiek prigęsta ir jauti nuo vandenyno pučiantį vėsų vėją bei drėgmę ore.

São João da Caparica, namų paplūdimys

Arba ryte.

Teko mokytis, kad bangos krantan ateina ciklais, kad po kiekvieno ciklo būna ramybės periodas, kai gali įbėgt vandenyn ir pasiplaukiot. Kad norint, jog bangos tavęs nenublokštų aukštielnikos, reikia vandenynui “nusilenkt” — t.y. tvirtai atsistojus ir laikant kojas tiesiai, kišt galvą ir visą viršutinę kūno dalį tiesiai į besitaškančius atlekiančios bangos purslus. Mat visa jėga tik paviršiuje, o štai po ta banga panirus gali atsimerkti ir pasižiūrėti, kaip tie purslai gražiai virš tavo galvos visokiais gūsiais sukasi.

Paprasti nepaprasti dalykai.