Keisčiausios San Migelio salos vietovės: karštosios versmės Furnas
Azoriečiai mėgsta kartoti, kad jų salos — it europietiški Havajai. Šitą teiginį jie dažniausiai pagrindžia tuo, kad ukulelė esą atsirado būtent Azoruose, o ne Havajuose, ir kad čia be galo skanūs ananasai, kurie valgomi su dešra, su sūriu, burgeriuose, kaip užkandis ir kaip desertas.
Visgi man atrodo, kad Azorai — kažin koks miksas, kur susimaišę Havajai, Kosta Rika, Islandija ir… nežinau, Švarcvaldas arba kokia tai Švedija. Čia galima rasti pačių įdomiausių ir keisčiausių dalykų. San Migelio Vakaruose — žali ugnikalniai ir karštosios versmės vandenyne, Šiaurėje — banglentininkų paplūdimiai, centrinėje dalyje — atšiaurūs spygliuočių miškai ir geizeriai, sumišę su tropiniais miškais ir džiunglių lianomis bei milžiniškais paparčiais, Rytuose — tūkstančių metų senumo uolos. Žodžiu, atradimų sala, tik turėk laiko, noro, jėgų ir kantrybės.
Jau šiek tiek pasakojau apie žalius, ežerais užpildytus San Migelio ugnikalnių kraterius, kurie pirmą dieną Azoruose man paliko didžiulį įspūdį. Dabar pasidalinsiu kitais atradimais, kurių vieni gana gerai žinomi, o kitus parodyti gali tik vietiniai.
- Karštosios versmės Furnas miestelyje ir greta jo
Furnas pavadinimu dalijasi miestelis salos viduryje, ugnikalnis ir ežeras, įsikūręs viršum jo. Visa ši vietovė gausi karštosiomis versmėmis. Fun fact: jei Furnas ugnikalnis sugalvotų išsiveržti, ežeras išgaruotų kaip dūmas, o žmonės Ponta Delgadoje turėtų maždaug 5 minutes palikti salą ir išsigelbėti. Tokiu atveju belieka tikėtis, kad ugnikalnis palankiai išsiverš kaip tik tuo metu, kai Ryanair’as vykdys skrydį į žemyninę Portugaliją…
Na gerai, ne toks jau ir linksmas faktas, bet visgi Furnas miestelis su savo vulkaninės kilmės reiškiniais yra įdomus reikalas. Tos versmės, kur matosi pirmosiose nuotraukose, nelabai tinka maudymuisi, nes temperatūra ten tokia, kad užverda viduj esantis juodas purvas ir dar bala žino kas. Tiksliau ne balažinokas, o maistas! Taip, vietiniai išsikasa duobes šalia karštųjų versmių, sudeda į jas puodus su mėsa, bulvėmis bei kitomis daržovėmis ir po kokio pusdienio jau galima valgyti cozido (taip vadinamas šitas patiekalas).
Vis dėl to yra ir šiek tiek vėsesnių karštųjų versmių, kuriose galima išsimaudyti. Jas galima rasti dviejuose miestelyje esančiuose parkuose: Terra Nostra ir Poça da Dona Beija.
Pirmasis yra labiau parkas su daug tropinių augalų, vienu dideliu geležies prisodrintu baseinu (į kurį įlipęs normalios spalvos išlipi oranžinis) ir dviem mažesniais neoranžiniais baseinėliais.
Kitame — Poça da Dona Beija — vien įvairaus karštumo baseinai (neoranžiniai). Smagiausia ten keliauti kai kiek vėsoka ir lyja, tuomet sėdi sau paniręs po karštu 38 laipsnių vandeniu, ant galvos tau jaukiai lyja, o aplinkui — džiunglės ir žalia žalia žalia.
Terra Nostra paprastai užsidaro gana anksti, apie šeštą-septintą, tad jeigu labai norisi pasimėgauti karšto vandens baseinais vidury nakties, su vyno taure ir žvaigždėtu dangum, yra dvi išeitys: eiti į Poça da Dona Beija (dirba iki berods dešimtos ar vienuoliktos vakaro) ir bandyti paslapčia prasinešti vyno bonkę, arba… rasti tokią vietą, kur Terra Nostroj žemesnė tvora, sulaukti antros arba trečios nakties, ją peršokti ir… voilà!
Mes šitai taip pat išbandėm — kadangi girdėjom, kad parke esą yra kažin koks tai baisus sargas, kuris nakčia labai paslapčia vaikšto aplink, kelią milžiniškame parke rasti bandėme be jokio žibintuvėlio. Palapines palikę prie ežero, visi sustirę (buvo lapkritis ir oras pasitaikė nelabai koks) galiausiai atrandame karšto vandens vonias, nusimetam rūbus ir sušokam — apsidžiaugia sušalusi dūšia. Taip šeši hostelio darbuotojai ir svečiai praleidom valandą kitą vidury nakties uždaram parke. Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta truputį adrenalino ir šokinėti per spygliuotas tvoras.
Nuo supuvusiais kiaušiniais kvepiančių verdančio purvo vonių, garuojančių geizerių ir po žeme gaminamo maisto, iki žygių su palapinėmis vidury nakties, maudynių oranžinėje sriuboje ir šokinėjimo per spygliuotas vielas. Furnas nenuvilia. Smagu ten. Visai nieko.
