Keisčiausios San Migelio salos vietovės: ugninis ežeras ir baltoji moteris gazuoto mineralinio šaltinyje
Lagoa do Fogo — vienas iš trijų ežerų San Migelyje, žymus tuo, kad viršum jo (beveik) niekada nebūna giedra. Šio ežero pavadinimas besąs gana klaidinantis — dauguma anglakalbių galvoja, kad “fogo” yra nuo žodžio “fog”, kuris anglų kalboje reiškia rūką. Atrodytų visai teisinga, rūkais pagarsėjęs ežeras, the foggy lake. Bet! Visai tai ne rūkas, portugališkai “fogo” reiškia ugnį. Tad Lagoa do Fogo būtų galima pavadinti tiesiog Ugniniu ežeru.
Ugninis ežeras yra aukščiausiai esantis vandens telkinys San Migelyje, o kartu ir vienas aukščiausių Azoruose. Kaip ir kiti su saloje esantys ežerai jis įsikūręs pačiame ugnikalnio vidury. Kai žiūri į skaidrutėlį žydrą vandenį, jį apsupančius miškus ir kalnus, o aplinkui taip ramu, kad nė garso negirdėt, tik koks vienas kitas paukštis pakrebžda ar vėjas pašiurena medžių lapus — sunku patikėti, kad ten kažkur apačioje maišosi ugnys. Bet galiausiai juk visos Azorų salos yra vulkaninės — visi ten vaikščiojam ant ugnikalnių, juodų akmenų ir juodo smėlio.
Aplinkui Lagoa do Fogo yra visa krūva žygeiviams skirtų takelių — galima apeiti visą ežerą, nusileisti žemyn, pasivaikščioti po aplinkines kalvas ir apžiūrėti jį iš pačių įvairiausių kampų.
Pirmą kartą šį ežerą aplankiau su Kamilla, drauge iš Lisabonos, kuri atvyko su manim pakeliauti po Azorus. Išgirdusi mūsų planus, Rita pasisiūlė mus pavėžėti iki artimesnio kelio, kad būtų lengviau nutranzuoti (mat autobusai ten nelabai važiuoja). Tik išvažiavus iš Ponta Delgados, ji pirštu bakstelėjo į priešais esantį kalną: “neįtikėtina, viršum Lagoa do Fogo nė debesėlio — važiuoju su jumis, velniop tą IKEA, apsipirkti dar kaip nors vėliau suspėsiu”.
Kai pasiekėm viršūnę, visos buvom be žado. Rita sakė, kad nė neįsivaizduojam kaip mums pasisekė, mat net ji, gyvenanti čia jau kelis metus, šio ežero niekad nebuvo mačius nepaskendusio debesų kalne. Nuo kalno viršaus kuo puikiausiai matėsi visa sala: Ponta Delgada kairėj, Sete Cidades ugnikalnis vidury tolumoj ir antras didžiausias salos miestas — Ribeira Grande — dešinėj.
Savo veidą nuolatos keičiantis Ugninis ežeras — tik viena iš daugelio įdomių saloje esančių vietų. Visai netoliese slepiasi ir kita, labai mažai kam žinoma įdomybė keistenybė — Lombadas slėnis su visom savo mistiškom istorijom bei gazuoto vandens šaltiniu vidury seno sugriuvusio namo.
Lombadas man priminė šiaurės Europos miškus ir kalnus, galbūt Norvegiją, galbūt Švediją, bet tikrai ne Azorų džiungles. Hostelyje kartu dirbęs Pauls su mūsų vadovu Filipe apie šią vietovę turėjo krūvas istorijų, kurias begėdžiai nuolatos pasakodavo su pasimėgavimu.
Tiek Pauls, tiek Filipe tai buvo vieta, kur nuvesdavo naktiniai pasivažinėjimai siekiant išblaškyti sunkias mintis ar tiesiog pabūti su savim. Nežinia kaip šiuose pasakojimuose atsirado vaiduoklė moteris balta suknele — lady in a white dress — man rods tai buvo Filipe darbas, bet nuo šito vaizdinio vėliau jau niekas nebegalėjo atsiginti.
Kartą Pauls išvažiavo su mopedu nakčiai stovyklauti, pasiėmęs tik miegmaišį. Sakė susikūręs laužą ir susiruošęs miegoti vidury seno apleisto namo, bet buvo žiauriai nejauku — vis atrodė, kad už kurio nors kampo išlįs ta žymioji ledi. Bet galiausiai išlindo tik Filipe, nusprendęs tąpat naktį pasivažinėti ir pasivaidenti Pauls.
Kitame apleistame name, kuris beesantis visai netoliese pirmojo, Filipe atrado gazuoto mineralinio šaltinį. Nuo to karto didžiausia pramoga tapo naktinės išvykos ten su draugais ir džino buteliu — kas gi atsisakys džino su šviežutėliu toniku iš apleistos pašiūrės.
Vėliau sužinojau, kad šita vieta — didžiausia vieša Filipe paslaptis. Na bet ką jau čia. Mums buvo smagu. Gal ir kitiems čia apsilankysiantiems bus.
