Pirmi žingsniai Azoruose: žali buvusių ugnikalnių krateriai, mėlynos lagūnos ir karvės. Milijonas karvių.
Tokį vaizdą išvydo mano gerai išmiegoję akys kitą dieną po odisėjos Lisabonos oro uoste. Lietuviška dūšia regimai atsigavo pamačiusi žalią žolę, žalius medžius, žalią vandenį, žalius kalnus ir pusžalį dangų. Na gerai, mėlyną. Bet vis tiek, gi spalis! Spalis, tas metas, kai Vilniuj visi medžiai pavargsta, auksinė nukritusių lapų spalva susimindo į rusvą ir pradingsta kažkur tarp šaligatvių, o dangus užsitraukia pilką kapišoną. Azoruose kiaurus metus spalvota — pavasarį ir vasarą kiek daugiau, mat žydi visos pakelių ir ežerų gėlės, tačiau žiemą ir rudenį mažai kas pasikeičia. Na gal tik oras tampa kiek labiau nenuspėjamas.
Žmonės kalba, kad Azorai—legendinės Atlantidos likučiai (tą patį šiaip sako ir apie Madeirą, ir turbūt apie daugelį kitų salų). Visgi tą pirmą dieną ten būčiau patikėjusi bet kuo. Įspūdis buvo kažin koks nenusakomas nuo pat tos akimirkos, kai hostelyje Rita įdavė į rankas žemėlapį ir pasakė, eik, iki supratimo, bevažiuojant autobusu, kad esu kažin kur vidury Atlanto: iki Europos pusantro tūkstančio kilometrų, Šiaurės Amerikos — beveik keturi tūkstančiai.
Tasai autobusas nuvežė mane į nedidelį žvejų miestelį vakarinėje San Migelio salos pusėje. Jo pavadinimas — Mosteiros, kas reiškia vienuolynus. Tokį vardą kaimelis gavo dėl dviejų viena prieš kitą stovinčių uolų, kurios, pažvelgus tam tikru kampu, esą primena bažnyčią. Aš bažnyčios neišvydau, bet vaizdas nuo to nė kiek nesuprastėjo.
Mosteiros — mažas miestelis. Nepamatysi jokių ypatingų pastatų, muziejų ar dar ko nors, bet maži balti namukai, aptingusios po gatves besišlaistančios katės, švarutėliai paplūdimiai ir lėtai kavą geriantys vietiniai sukuria kažin kokį jaukumą.
Kadangi apie viešąjį transportą San Migelyje dar bus atskira istorija, pasakysiu tik tiek, kad praleidus vieną autobusą, kito gali ir nebesulaukti . Taip nutiko ir man — būtent dėl šios priežasties atsidūriau Mosteiros, nors turėjau vykti į visai kitą miestelį. Žemėlapyje atstumas tarp jų nepasirodė labai didelis, tad nusprendžiau tuos 10 kilometrų per kalvas nužingsniuoti savom kojom. Rita buvo minėjusi, kad tarp jų yra labai gražus pėsčiųjų takas ir netgi senas drenažo tunelis, po žeme jungiantis abu miestelius. Tiesą sakant, nei tako, nei tunelio neradau (pastarąjį aptikau tik visai prieš išvykstant, bet šitai irgi jau kita istorija), tik žvyrkelį, traktorius ir galybę karvių.
Pirmus kilometrus ėjau asfaltuotu keliu, tuomet pastarasis pavirto žvyrkeliu, o šis — tokiu, kokiu tik vietiniai traktoriai važinėja, aptarnaudami žymiasias Azorų karves. Sako, kad Azoruose karvių daugiau nei žmonių—tuo visai nesunku įsitikinti.
Išėjusi į plynus laukus, nesutikau nė vieno žmogaus. Einu valandą, antrą, darosi keista: kaip žvyrkelis, taip žvyrkelis, kaip nėra žmonių, taip nėra, kaip karvės, taip karvės.
Jau ir neramu darosi, už poros valandų tems, autobusų atgal į Ponta Delgadą nėra, reikės partranzuoti, o vidury nakties visgi nelabai norisi. Žymiųjų Sete Cidades (aka Septyni miestai) ežerų nesimato — gal jų čia iš viso nėra, o gal pasukau kažkur ne ten, kur reikėjo? Bet galiausiai, už posūkio, pamatau tai, ko nesitikėjau — kalnus, ežerus ir milijoną gėlių. Pastarosios jau bebaigiančios nužydėti, bet koks gi skirtumas!
Sete Cidades yra vienas iš trijų miegančių ugnikalnių San Migelyje — paskutinį kartą buvo išsiveržęs XV amžiuje, bet laikomas bene aktyviausiu! Kalderą užpildo du ežerai — kai giedra, vienas jų atrodo ryškiai mėlynas, o kitas — žalias.
Pasivaikščiojau aplinkui ežerus ir patraukiau žemyn link Sete Cidades miestelio ieškoti pakeleivingų mašinų namo. Taip, to miestelio, kurio autobusą pramiegojau. Užtrukau gal kokias 5 minutes iki viena tų mašinų sustojo — vietinis Azorų gyventojas, parvežęs mane iki hostelio durų, nors važiavo visai į kitą miestą. Kaip vėliau įsitikinsiu, keliauti čia be galo paprasta: nors autobusai važinėja retai, galima įšokti į vieną jų ryte, o vakare visiškai saugiai grįžti pakeliui pasigavus kokią tai mašiną.
Nuo pirmų dienų žingsniai dėliojasi lengvai. Per žvyrkelius, pievas, žalius ugnikalnius ir mėlynus vandenynus.
