Postapokaliptinis oro uostas, raudonas pikapas vardu Kengūra ir bedarbystės Portugalijoje pradžia
Lisabonos oro uosto antrajame terminale (taip, tame, kur leidžiasi Ryanair’as) tuščia. Na ir aš, visa suprakaitavusi, uždususi nuo bėgimo bei minčių apie tai, kad pavėluosiu skrydin. Nusiraminu pamačiusi, kad iki jo dar maždaug pusantros valandos, tačiau oro uoste — postapokaliptinis vaizdelis. Jokio garso, jokio judesio. Apsidairiusi pamatau vienišą vyrioką, sėdintį kampe po Ryanair’o ženklu. Paklaustas, ar galiu atiduoti kuprinę bagažo skyriun, abejingai linkteli ir paprašo dokumentų bei bilieto. Tada suprantu, kad pamiršau atsispausdinti bilietą, piniginės taip pat nė kvapo. Pasą galiausiai sužvejoju kuprinėje, bilietą — elektroniniame pašte. Piniginės vis dar nė ženklo.
Parašau žinutę Andreas — draugui, pas kurį buvau apsistojusi Lisabonoje — šis patiria panikos priepuolį, o aš suprantu, kad piniginę įsidėjau kiton kišenėlėn, nei įprastai. Pasijuokus pati iš savęs patraukiu tolyn į postapokaliptinę tuštumą. Eidama per terminalą nesutinku nė vieno žmogaus, o patikros poste sėdėję darbuotojai padėję į šoną kavos puodelius jį atidaro specialiai man. Pasijaučiu superžvaigžde ir kokį pusvalandį nuoširdžiai tikiu, kad į Ponta Delgadą skrisiu viena. Deja.
Kuriems galams pasakoju visą šią priešistorę? Matyt tam, kad geriau suprasčiau tuometę savo būseną — išsibarsčiusias mintis, kažin kur pasiklydusias emocijas ir, matyt, protą. Palikdama Lisaboną visiškai nežinojau ko tikėtis nusileidus Atlanto vidury.
Apie hostelį, kuriame gyvensiu ir dirbsiu, sužinojau iš draugės Aleksandros — ji ten apsistojo keliaudama po San Migelio salą Azoruose. Pasirodo, tam hostely kone visi darbuotojai — iš Workaway programos. Aš, tuo metu ieškojusi kažko panašaus, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius ir man? Susisiekusi su hostelio vadove sužinojau, kad jie kaip tik ieško žmogaus, kuris galėtų pradėti darbą nedelsiant — už pastogę, maistą triskart per dieną ir 25Eur kišenpinigių per savaitę. Kitą dieną jau kroviausi kuprinę.
Nusileidus Azoruose, vidury nakties, mane pasitiko būsimoji vadovė, 26–erių portugalė Rita raudoname pikape be stogo, kurį vadina Kengūra, ilgais palaidais plaukais, per dideliu megztiniu ir cigarete rankoje. Jausmas buvo visai nieko —kuprines švystelėjau bagažinėn ant kažkokių neaiškių daiktų, užmečiau brezentą, šiaip ne taip uždariau surūdijusias klibančias duris ir per lengvą dulksną patraukėm link miesto.
Pirmas įspūdis, pradedant manąja vadove, nemelavo — visa hostelio kompanija pasirodė it veikėjai iš keisčiausios knygos.
Ilgiausiai čia dirbanti rusė Anya, atsakinga už renginių planavimą ir maisto ruošimą, kas vakarą visus maitindavo skaniausiais pasaulyje pyragais, nepamiršdama po kaklu kiekvienam pakišti peilio. Be jos, dirbau su dar trim vaikinais, kurių vienas pačią pirmą dieną paprašė pasirašyti ant balto popieriaus lapo ir iš to parašo išskaitė visą mano sielos esybę ir gyvenimo prasmę. Ispanas Marcas — filosofas iš prigimties, galėdavęs patarti visais gyvenimo klausimais. Tie patarimai dažniausiai prasidėdavo taip: “Na, Vilmante, matau, kad kažkas tave neramina, comentemos?”.
Visiška jo priešingybė — olandas Jurre, politikos mokslus baigęs, laisvai portugališkai brazilišku akcentu kalbantis berniokas, besidomintis senaisiais keliautojais ir atradėjais bei bandantis įstoti į prestižiškiausią San Paulo universitetą. Kai išgerdavo vyno — iš kažin kur prasiverždavo jo agresyvus prancūziškas akcentas.
Iš latvio Pauls, tylaus nuo galvos iki kojų tatuiruoto vaikino, jam po truputį atsiveriant sužinojau pačių įdomiausių dalykų: nuo to, kad yra įkūręs renginių ir koncertų vietą sename šiltnamyje (šiemet išrinktą geriausia jaunimo erdve Latvijoje), iki to, kad bandė stoti į dailės akademiją Rygoje, tačiau per akademinio piešimo egzaminą atsitraukęs pažvelgti į savo darbą ėmė pats iš savęs juoktis, o kiti stojantieji jį fotografuoti: “tokio blogo darbo jau seniai čia nebuvo”.
Priprasti prie kito vadovo — Filipe — prireikė kiek laiko. Jis vienas tų, kurie turi keistą humoro jausmą — iš pradžių niekaip negalėdavau suprasti, ar juokauja, ar rimtai kalba. Mėgstantis būti dėmesio centre ir žodžiais baksnoti visus tuos, kuriems šitai nemiela, tačiau lygiai taip pat galintis visą komandą nusivesti azorietiškų steikų ir apmokėti 200Eur sąskaitą. Hostelio tėtis švelniu balsu, bet kalbantis taip, kad suprastumei, jog būtent jo žodis yra paskutinis.
Pirmas keistos sapnų knygos puslapis. Du mėnesiai nuotykių vidury Atlanto.
