Locked N’ Loaded
Published in

Locked N’ Loaded

Afganistanas: mūšio dekonstrukcija

Mūšis Afganistane

Sveiki, puikieji parakomanai. Už akies užkliuvo dar vienas su go pro filmuotas mūšio vaizdelis, tad nusprendėme pasidalinti savo mintimis, gal jos bus naudingos jūsų pratybose ar mūšyje.

Taigi, vėl Afganistanas. Vaizdelyje matome skyriaus dydžio JAV pėstininkų padalinį. Tiesa, iš mūšio garsų panašu, kad operacijos rajone veikia apie būrio dydžio padalinys. Bet mums tai ne tiek svarbu, kadangi galime vertinti tik tai, ką matome.

Nežinome kontakto pradžios aplinkybių. Vienas variantas, padalinys judėjo iš rytų į vakarus. Tokią prielaidą leidžia daryti, kad vadas kontakto pradžioje yra vakarų pusėje, o sunkesnė ginkluotė (7,62 kulkosvaidis bei granatsvaidis) — rytinėje pusėje. Antras variantas, kad skyrius judėjo kita kryptimi, tačiau tai ką matome vaizdelyje — į priešo pusę skyriui patogiausiu būdu jau pergrupuotos pajėgos. Akivaizdu viena, ne JAV kariai pradėjo šį mūšį, pateko į pasalą.

Panašu, kad padalinys patruliavo miškingoje apgyvendintoje vietovėje. Iš pietų pusės jie gavo ugnies iš šaulių ginklų. Priešo ugnis atrodo gana intensyvi. Padalinys užėmė priedangą už sienos, palei ją išsiskleidė į kovinę grandį. Matome — 11 karių. Apie juos ir apkalbėkime.

Vaizdas prasideda nuo to, kad vadas (tikėtina — seržantas) nusprendžia judėti į rytinę rikiuotės pusę. Tikėtina, ten kontakto vieta aštriausia, ir jis nori geriau matyti mūšio lauką ir valdyti ugnį. Prieš judėdamas nurodo jį pridengti, kariai duoda geros ugnies, kol vadas užbėga už priedangos.

Nesuprantami kario veiksmai (12 sek.) Vadui pajudėjus, jis žengia žingsnį į šoną, ir jam padaro koridorių, tarsi dengtų šiaurės rytų pusę. Gal jis taip saugo vadą, tačiau jei 1) iš ten ugnies nėra; 2) iki tol tos pusės niekas nedengė, ką pakeis tas kosmetinis pridengimas? Gal mes ko nesuprantam, ir kas iš skaitytojų paprotins.

Skyriaus vadas rytinėje rikiuotės pusėje pasiekia kulkosvaidininką, taiklųjį šaulį, ir dar vieną karį. Įdomu, kad kulkosvaidis beveik nešaudo, tikėtina stringa ginklas. Gal būt tai ir yra priežastis, kodėl vadas čia? Tikėtina, siekiant šioje vietoje užkišti ugnies galios trūkumą, siekiama panaudoti granatsvaidį, pats vadas šaudo iš automatinio šautuvo ir rankinio 40 mm granatsvaidžio. Tačiau bėda ne tik kulkosvaidis. Granatsvaidžiu užsiėmęs karys akivaizdžiai strugglina. Panašu, jis yra jaunas, su ginkluote ne itin susipažinęs, streso sąlygomis neįpratęs jos valdyti. Sunkiai sekasi paruošti taikymosi įtaisus ir patį granatsvaidį šūviui, tenka įsikišti vadui (lyg jis veikti neturėtų ką). Paruošus granatsvaidį karys net būtų mielai linkęs jį perduoti vadui, kad šis šautų.

Visgi karys gauna užduotį iš skyriaus vado. Jis nurodo jam taikinį, ir kokiu būdu jį naikinti. Geras sprendimas granatsvaidžiu nebandyti pataikyti talibui į akį, o šauti į medžių viršūnes. Taip ne tik įvertinamas nuotolis (reikia taikyti aukščiau, nes granata po kurio laiko praranda greitį ir leidžiasi), bet pataikant į medžius galima išnaudoti granatos sprogimo bangą ir skeveldrų poveikį. Su tuo viskas kaip ir gerai, bet problema kitur — granatsvaidininko šūvis nedengiamas. Maža to, kulkosvaidis (pagrindinė skyriaus ugnies priemonė) pradarytas it per pratybas ilsisi, kulkosvaidininkas žvalgosi į šalis.

Žinoma, tai ne tingumo įrodymas — „siuvimo mašina“ neveikia, reikia ją taisyti. Tačiau tą vertėtų daryti ne ugnies linijoje, tai juk ne šaudymai poligone. Jei priešas ne kvailas, tai po kelių papliūpų įvertintų, kur yra kulkosvaidis ir bandytų jį neutralizuoti. Tokioje padėtyje „besiilsintis“ ginklas ir karys yra gyvi taikiniai. Galima buvo patraukti kulkosvaidį už sienos, kad jį kuo greičiau susitvarkytų, o taiklusis šaulys ir vadas galėjo atidengti efektyvią ugnį į priešą. Tačiau vadas šios skylės netaiso, net ir po granatsvaidininko šūvio viskas lieka kaip yra.

Pavojau varpeliai turėjo pradėti skambėti, kai pats vadas pastebėjo, kad priešas juda rytų link. Gerai, kas jis nurodė suintensyvinti ugnį į tą pusę, tačiau pajėgų neperskirstė. Rytiniame flange taip ir liko tas žalias, drebančioms rankom vyrukas, ką tik šovęs granatsvaidžiu. Jis akivaizdžiai per arti savų pajėgų, ir nemato kas dedasi rytinėje pusėje. Vadas kaišioja galvą per sieną, klausinėja kas ten yra rytuose, šaudo. Karys tik bukai žiūri į tą pusę ir kažką sau po nosimi murma.

Ir kaip dažniausiai būna — šūdas po vieną nevaikšto. Prasideda priešo ugnis iš šiaurės, t.y. iš užnugario. Tą vėlgi pastebi ne kariai, o pats vadas. Priešas šaudo ne tik iš užnugario, bet ir nuo kalvos į apačioje esančius JAV karius, tad padėtis darosi sudėtinga. Kokį sprendimą priima vadas? Su savimi pasiima tą „miegančiąją gražuolę“ granatsvaidininką, blogai veikiantį kulkosvaidininką ir taiklųjį šaulį. Viršuje priedanga puiki, nes ten dar viena siena. Nepaisant gero taikinių nurodymo, ugnies persvaros pasiekti nepavyksta dėl paprastos priežasties — nėra kam tos persvaros sukurti. Šaudoma 40mm. granatsvaidžiu, bandoma išnaudoti kulkosvaidį, bet jis kaip ir reikėjo tikėtis svarbiausiu momentu užstrigo. Padėtį bando taisyti vadas su „miegančiaja gražuole“, bet šį kartą feilina vado ginklas. „Miegančioji gražuolės“ ugnis nenutrūksta, bet ji nėra intensyvi. Kai vėl pasijungia vadas, jis parodo ką reiškia dengimas ugnimi. Apie ką galvojo vadas viršun į priešo kontroliuojamą ir apšaudomą, nepažįstamą vietą vesdamasis nepatyrusį karį ir neveikiantį kulkosvaidį?

Kas dedasi apačioje (pietuose) sunku pasakyti. Atrodo, kad iš rytinio flango išvesti visi kariai. Ten liko bent jau 7 kariai, tačiau ar jie persigrupavo, kad galėtų prižiūrėti pavojingą rytų pusę (kurioje jau pats prieš tai vadas matė priešo judėjimą)? To nematome, tačiau jei pajėgos pūdų perdėliotos, tuomet nebūtų to, kas nutiko. Priešas priartėjo iš rytų, ir atidengė slopinamąją — trikdomąją ugnį per mišką (apie tai skaitykite „Seržanto tulžyje“). Vėlgi pats vadas identifikavo ugnies židinį ir pabandė nurodyti apačioje (pietuose) esančioms pajėgoms uždengti rytinę pusę. Pagaliau užsikūrė kulkosvaidis (vėlgi ugnis atidengta nematant priešo ir tai labai gerai). Sunku pasakyti kuriame etape, bet vadas dar permeta taiklųjį šaulį kiek ryčiau. Ar tai nutiko iš karto, kai jie atvyko į šiaurinę pusę, ar tada, kaip ugnis atėjo iš rytų — sunku pasakyti. Gal jį permetė išžvalgyti, kur konkrečiai rytinėje pusėje yra priešas ir kiek jo. Kaip ten bebūtų, taiklusis šaulys turėjo greitai tepti slides. Gal tankiame miške taikliojo šaulio ginklas ne itin gelbėjo? Nors priešas toliau nesitraukė, visgi atrodo pavyko perimti iniciatyvą. Gal padėjo atskridęs KIOWA sraigtas? O gal priešas iš rytinės pusės tiesiog pasitraukė? Šito mes nežinome.

Ir porą žodžių apie priešą. Norėdamas to, ar ne, jis puikiai ištampė amerikiečių pajėgas, viso mūšio metu laikė iniciatyvą savo rankose. Iš pradžių sukaustęs iš pietų, privertė dalį pajėgų permesti į šiaurę, o tada smogė iš rytų. Panašu, kad paskutinės fazės metu spaudimas buvo ir iš pietinės ir šiaurinės pusės, tad atrodytų, kad priešas pritaikė klasikinę „pasagos“ taktiką, kurią ypač aktyviai naudojo čečėnai antrojo karo metu. Išnaudojant vietovę, priešas žemumoje atakuojamas iš trijų, keturių vietų, taip kontakto linija išsigaubia puslankiu, kaip pasaga.

Taigi, kokios pamokos?

1. Galima pasikartoti — vadas ne kariauja, vadas vadovauja. Jei būtų mažiau pliekęs iš 40mm granatsvaidžio, o atsisėdęs minutei po medžiu ir pagalvojęs ką daryti, gal viskas būtų geriau.

2. Tačiau pirmas punktas tiesiogiai susijęs su karių įgūdžiais ir sumanumu. Jei karys nemoka naudotis priskirta ginkluote (granatsvaidis), kariai neieško taikinių ir neraportuoja apie priešo judėjimą, tuomet net pats Julijus Cezaris neturės laiko kada galvoti, o turės nudirbti visus skyriaus darbus.

3. Skyriaus ginkluotė prieš operaciją turi būti ne tik paruošta, bet ir visi (kartojam — VISI) skyriaus kariai ja turi mokėti naudotis. Tokio krapštymosi su granatsvaidžiu negali būti, ką jau kalbėt apie nusikalstamą kulkosvaidininko aplaidumą. Labai viliamės, kad grįžus į bazę seržantas jį išmokė mylėti savo ginklą.

4. Granatsvaidžio ugnis VISADA turi būti dengiama. Jei kokia ugnies priemonė neveikia (šiuo atveju kulkosvaidis) ją reikia pakeisti kita ir dengti besitaikantį ir šaunantį granatsvaidininką.

5. Kontakto metu svarbu ne tik dengti priešą ugnimi, bet ir stebėti savo pozicijų prieigas. Tai daryti iš tinkamų pozicijų, nes priešingu atveju toks stebėjimas yra labiau žalingas, nei naudingas.

6. Reakcija į priešo manevravimą turi būti ne tik ugnimi, bet ir pajėgomis. Neužtenka pašaudyti į tą pusę, reikia užsiimti patogesnę ugnies poziciją, jei būtina permesti karius. Tuo labiau, kad šiuo atveju skyriaus vadas tokią galimybę turėjo. Apačioje jam laisvi liko 7 kariai, tad žinant, kad priešas judėjo rytų kryptimi buvo galima karių porą išmesti į tą pusę.

7. Vien gerai nurodyti taikinius nepakanka. Naujai atsivėrusį priešo ugnies židinį reikia slopinti maksimalia įmanoma jėga per trumpiausią laiką, kitaip ši nauja kryptis gali virsti pvz. priešo kontratakos tašku. Šiuo atveju skyriaus vadas tai daryti pasirinko netinkamus pajėgumus (blogai veikiantis kulkosvaidis, nepatyręs karys)

8. Apšaudymas su tikslu prispausti priešą duos reikiamą efektą tik tada, kai ugnis bus intensyvi, jos ritmas kintantis (2–1–2–1–3 šūviai). Juk priešo nematome, tad tas snaiperiavimas nėra reikalingas. Tolygus, neskubus ir monotoniškas (1–1–1–1–1 šūviai) taupo šaudmenis, tačiau priešas lengvai prie jo prisitaiko ir gali manevruoti. Šiuo atveju šiaurinėje pusėje skyriaus vadas kaip karys dirbo gerai.

9. Priešo slopinimas nepamatant priešo ne tik veikia, bet šiuo atveju tai buvo vienintelis kelias pabandyti perimti iniciatyvą.

--

--

Locked N’ Loaded — Karinės mintys ir aktualijos

Get the Medium app

A button that says 'Download on the App Store', and if clicked it will lead you to the iOS App store
A button that says 'Get it on, Google Play', and if clicked it will lead you to the Google Play store