Locked N’ Loaded
Published in

Locked N’ Loaded

Sostinės gynyba: mūšis dėl Kyivo

Laba, parakomanai. Tęsiame rusijos — Ukrainos kare identifikuotų pamokų rubriką. Šį kartą kalbėsime apie mūšį mieste. Neretai jis suprantamas gana siaurai — užbarikaduotas namas, smėlio maišai, rastai į lubas ir pan. Miesto gynyba prasideda nuo jo prieigų gynybos. Pagal JAV (pvz.: FM ar Small unit tactics smartbook‘ą) yra 4 gynybos žiedų sistema, bet jų gali būti mažiau arba daugiau priklausomai nuo miesto ir sumanymo. Iš principo pirmi du daugiau vargina (angl. attrition) ir kreipia, vidiniai du labiau naikina priešą kovos rajonuose/naikinimo zonose (angl. engagement area/kill zone) išnaudodami iš atramos punktų sudarytą gynybos sistemą. Pagal teorija, pirmuose žieduose iki miesto prieigų ir jose priešas naikinamas netiesiogine ugnimi, aviacija, prieštankine ginkluote, veikia snaiperiai, gynėjų šarvuota technika (pvz.: tankai), priešo šarvuotą techniką medžiojančios grupės ir panašūs vienetai. Dažnai bandoma rasti V2, susitelkimo vietas ar išeities vietas atakos pradžios linijoje. Pagrindinis mūšis (angl. decisive battle), vėlgi pagal teoriją, turėtu vykti paskutiniame žiede, kur yra besiginančių pajėgų pagrindinis veiksnys (pėstininkai, sunkioji technika gerai įrengtuose atramos punktuose). Jei kam įdomu, trumpai ir įdomiai kai kuriuos mūšio mieste aspektus yra aprašę Modern war institute at West Point (spausti čia).

Mes suprasdami, kad visko per vieną kartą neapžiosime, šį kartą pristatome 1 dalį „Miesto prieigų gynyba“. Kaip pavyzdį paėmėme mūšį dėl Kyivo. Tai jau pasibaigusi operacija, todėl drąsiau galima daryti apibendrinimus. Taip pat nusprendėme neliesti oro pajėgų operacijų ir oro mūšių, kurie ribotai, bet vyko virš Ukrainos sostinės priemiesčių.

Mūšis dėl Kyivo jau pradedamas nagrinėti iš karybos perspektyvos, bet šis klausimas vis dar jautrus politiškai. Dabartinė Ukrainos valdžia siekia parodyti, kad buvo padaryta viskas, kas įmanoma, oponentai mano kitaip. Tai yra pirmiausia todėl, kad Kyivas — tai sostinė. Ir šio kiekvienai miesto gynybai suteikiamo politinio antsvorio apeiti negalima. Miestai visada yra kultūriniai, istoriniai, politiniai, ekonominiai bei socialiniai valstybės centrai, kurie gali turėti didelį poveikį karo eigai.

Žinoma, Vilnius ir Kyivas turi labai daug skirtumų — dydis, gyventojų skaičius, socioekonominė padėtis, etninė situacija ir t.t. Tačiau yra ir panašumų. Abi šios sostinės:

  • Labai arti sienos su Baltarusija.
  • Gerai išvystytas kelių tinklas, vedantis į sostinę.
  • Daug vandens kliūčių, kurios palengvina pasirengimą gynybai.
Kyivas
Vilnius

Tad paanalizuokime Kyivo gynybos pamokas Lietuvai.

Lyderystė

Situacija: Kalbama, kad politinė V. Zelenskio lyderystė ženkliai prisidėjo prie Kyivo apsaugojimo. Tikėtina, agresorius prognozavo priešingai — „aktoriūkštis“ pasipustys padus, sprendimų priėmimo grandinė subyrės ir Kyivas (o gal net visa valstybė) kris. Tačiau Ukrainos prezidento ryžtas likti besiginančioje ir rusų diversantų knibždančioje sostinėje, drąsa pasirodyti gatvėse, labai kokybiška politinė komunikacija ir diplomatija leido besiginantiems patikėti, kad jie apsigins. Svarbu paminėti, kad sostinę kartu gynė ir prezidento rinkimų antro turo dalyvis, V. Zelenskio politinis oponentas, P. Porošenko bei šio milijoninio miesto meras V. Kličko.

Identifikuota pamoka: „Mūšis vyksta čia. Man reikia šaudmenų, o ne pavėžėjimo“ — ši V. Zelenskio frazė turėtų būti kiekvieno kandidato į Lietuvos Prezidentus galvoje. Ar karo atveju Prezidentui būtina likti būtent sostinėje? Lietuvos gynybos gylis sufleruotų, jog reiktų paieškoti racionalesnių sprendimų. Tačiau jei valstybė ginasi, vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas neturi teisės trauktis iš valstybės. Politinį atstovavimą užsienyje gali užtikrinti diplomatinė tarnyba. Turime savo patirtį, todėl 1940 m. gėdos kartoti nesinorėtų. Tiesa, politika ir gyvenimas ne visada pagimdo lyderius kurių norime. Demokratija tuo ir puiki, kad valstybės vadovas yra laisvų žmonių atstovas. Tad kokioje situacijoje beatsidurtume prisiminkime, kad 139-tas Konstitucijos straipsnis skelbia „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo — kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.“ Laisvi žmonės (karininkai, kariai, civiliai) gali ir privalo gintis nepriklausomai nuo to, ar jiems pavyko išsirinkti gerą, ar blogą atstovą.

Saugumas mieste

Situacija. Nepaisant to, kad šį kartą kalbame apie miesto (sostinės) prieigų gynybą, visgi kritiškai svarbu turėti omenyje ir pačio ginamo objekto vidinę rutiną ir saugumą. Kyivo gynybos atveju galima būti įvardinti tris lemiamus faktorius, neleidusius paversti sostinės prieigų gynybos beprasmiu reikalu:

  • Visuomenės motyvacija gintis. Matėme civilius, kurie nieko neverčiami jungėsi į teritorinės gynybos vienetus, ėmė ginklą į rankas. Tai ne tik cementavo besiginančiųjų užnugarį, papildė kovojančiųjų gretas. Toks piliečių aktyvumas nuėmė dalį atsakomybių nuo policijos ir kariuomenės (objektų ir infrastruktūros apsauga) ir leido jiems susikoncentruoti į svarbesnes užduotis.
  • Tvarkos ir rutinos mieste palaikymas. Nepaisant nuolatinių apšaudymų, gynybai trukdančios ar ją net griaunančios panikos mieste nebuvo. Visos tarnybos kaip galėjo taip vykdė joms priskirtas funkcijas, miesto ir valstybės politinė vadovybė buvo aktyvi ir matoma.
  • Veiksmai prieš diversantus. Kyive efektyviai veikė kovos prieš agresoriaus diversantus sistema. Reikia pasakyti, kad ukrainiečiai reikalą turėjo ne tik su profesionaliais rusų spec. pajėgų atstovais, tačiau ir su „miegančiais“ agentais, kurių etnine prasme komplikuotoje operacinėje erdvėje buvo nemažai. Jie ne kartą ne tik bandė kelti chaosą sostinėje, bet ir vyriausybiniame kvartale siekė neutralizuoti šalies politinę vadovybę.

Identifikuota pamoka. Lietuvos atveju kritiškai svarbu rasti mechanizmą, kas ir kokiomis sąlygomis eina ginti miesto prieigų, o kas lieka jo viduje. Ir čia kalba ne tik apie karinius vienetus. Kalba eina apie visas institucijas ir piliečius, kad jie kartu veiktų kaip darnus mechanizmas. Priešingu atveju net ir sėkmingi kariuomenės veiksmai ginant miestą jo prieigose neduos rezultato, nes užnugaryje kilęs chaosas ar sėkmingi agresoriaus diversantų veiksmai privers keisti veikiantį operacinį sumanymą. Čia didžiulis, gal net lemiamas vaidmuo tektų Lietuvos Šaulių sąjungai bei kitoms nevyriausybinėms organizacijoms. Šauliai, ne tik kaip ginkluota galia, bet kaip miesto aktyvūs ir intelektualūs gyventojai (elitas), dažnai užimantis labai svarbias pareigas, gali aplink save telkti miestiečius.

Pajėgos vietoje (angl. prepositioning)

Situacija. Ar Ukrainos karinė vadovybė turėjo sostinės gynybos planą? Atsakymas vienareikšmis: taip. Toks Generalinio štabo darbas — rengti planus. Tačiau kitas klausimas — ar šie planai buvo aktyvuoti, t.y. ar planuose numatytos pajėgos buvo laiku permestos į numatytus ruožus, turėjo tinkamus resursus, žinojo ir planavo savo veiksmus bei ar buvo užtikrinta sąveika tarp jų? Į šį klausimą vienareikšmiškai dar atsakyti sunku. Tačiau operacijų rajone dislokuoti manevriniai ir paramos ugnimi vienetai veikė efektyviai stabdydami agresorių sostinės prieigose, sudarė sąlygas į operacijų rajoną atvykti pastiprinimui bei suformuoti teritorinės gynybos vienetus. Jie neužsidarė miestuose, kas būtų riboję jų manevrą, leidę agresoriui blokuoti (izoliuoti) sostinę, t.y. aprūpinimo ir pajėgų rotacijos kelius bei primesti savo mūšio ritmą. Antai pirmosiomis dienomis sostinės šiaurės vakaruose priešą stabdė netoli dislokuotos 95-oji oro desanto ir 72-oji mechanizuota brigados. Šiaurės rytiniame sektoriuje karybos stebuklus darė 1-oji tankų brigada (nuolatinė dislokacijos vieta prie Chernihiv). Rytiniame sektoriuje sėkmingas operacijas vykdė Sumy dislokuota 58-oji motošaulių brigada. Šių brigadų ir kiti artilerijos vienetai nedavė ramybės priešui nei dieną nei naktį. Čia sutelkti paramos ugnimi vienetai neleido agresoriui dominuoti. Vien ko vertos sėkmingos jų operacijos Bucha — Irpen ruože. Taip pat paminėtina ir situacija Hostomel oro uoste. Agresoriui pavyko jį užimti beveik be mūšio (tai vienas iš argumentų, kad gynybos planai nebuvo tinkamai aktyvuoti), tačiau filmo vertas artilerijos koreguotojo ir pačių artileristų darbas sumažino šią agresoriaus sėkmę iki minimumo. Tai neleido agresoriui staigiai ir netikėtai įžengti į sostinę.

Identifikuota pamoka. Jei planuojame ginti sostinę (kaip ir bet kurį miestą), reikalingi vienetai, kurie čia yra nuolat išsidėstę. Net ir neaktyvavus sostinės gynybos plano, nuolat dislokuoti manevriniai ir paramos ugnimi vienetai gali operatyviai stabdyti priešo puolimą sostinės prieigose, laimėti laiko kol bus pritraukti rezervai ir kiti vienetai. Šiuo metu aplink sostinę ir pačiame Vilniuje neturime tokios jėgos, kuri galėtų vykdyti šią funkciją. Prieš kurį laiką kalbėta apie Rokantiškėse galintį įsikurti MPB „Geležinis vilkas“ Vaidoto mechanizuotą batalioną. Sunku pasakyti, kaip šie planai koreliuoja su infrastruktūros parengimu 41-ajai Bundeswer brigadai ir ilgalaikiu JAV bataliono buvimu Lietuvoje. Didelis dėkui sąjungininkams, kad jie yra pas mus, tačiau amerikiečių batalionas Pabradėje gali būti tik sostinės gynybos elementas, kur pagrindinį vaidmenį turėtu vaidinti nacionalinės pajėgos. Taip, reikalinga gynybos giluma. Ukrainiečiai šiuo atveju turėjo ją 3 kartus gilesnę. Nuo Baltarusijos sienos iki Vilniaus — 30 km, nuo Baltarusijos sienos iki Kyivo — 91 km. Tačiau 40–50 km nuo sienos esantis Chernihivas sėkmingai apgintas, kas turėjo didžiulę įtaką sostinės gynybai.

Gynyba apsuptyje

Situacija. Šiaurės rytiniame ir rytiniame sektoriuose dalis sostinės gynybai kritiškai svarbių gyvenviečių buvo patekusios į dalinę (Chernihiv) arba visišką (Konotop, Sumy, Ohtyrka) apsuptį. Apsupęs čia veikiančias ukrainiečių pajėgas, agresorius nužygiavo gerokai toliau, t.y. apsuptųjų aprūpinimas ir pajėgų rotacija vyko minimaliai arba nevyko išvis. Nepaisant to, apsupti ukrainiečių vienetai ne tik nepasidavė, bet ir tiesiogiai darė įtaką mūšio dėl Kyivo eigai, trikdydami agresoriaus pajėgų ir aprūpinimo judėjimą link sostinės. Reikia atkreipti dėmesį, kad gynėjams gerokai pagelbėjo katastrofiškai organizuota agresoriaus logistinė sistema ir jos apsauga. Gynėjų arsenalus papildė viskas nuo rusiškų tankų ir maisto. Tačiau ukrainiečiai buvo atlikę savos apsirūpinimo užtikrinimo namų darbus, o ryžtas kautis leido vykdyti užduotis nepaisant apsupimo.

Identifikuota pamoka. Vėl atsiremiant į Lietuvos sąlyginai nedidelę gynybos gilumą, toks veiksmų eigos variantas yra realus. Net ir patekę į dalinį ar visišką apsupimą vienetai gali sėkmingai prisidėti prie aukštesnio tikslo (šiuo atveju — sostinės gynybos), jei turi pakankamai ryžto, resursų ir įgūdžių kautis tokiomis sąlygomis ir to reikalauja situacija. Tačiau nemažiau nei pačio vieneto gebėjimas kautis tokiomis sąlygomis, yra svarbūs draugiški padaliniai (rezervas) veikiantys gynybos gilumoje, kurie gali efektyviai paremti ugnimi ir manevru.

Vandens kliūčių išnaudojimas

Situacija. Nuo pirmų dienų vandens kliūtys darė įtaką Kyivo gynybai. Pirmiausia reikia pasakyti apie pasyvią vandens kliūčių įtaką. Geografija taip nulėmė, kad Dniepro upė (ir jos sudedamoji dalis Kyivo vandens saugykla) Kyivo operacijos rajoną dalino į rytinę ir vakarinę dalis. Tą puikiai suprato ukrainiečiai ir todėl atitinkamai paskirstė pajėgas, o orkai neturėjo kitos išeities tik prisitaikyti. Tuo pačiu ukrainiečiai patys įdarbino vandens kliūtis savo operacijose:

a) Abejose Dniepro krantuose savo gynybą orientavo palei upes.

  • Vakariniame krante Teteriv upė įgalino agresoriaus stabdymą ir sekinimą Kuchary — Ivankiv — Bohdany ruože, o Zdvyzh upė Makariv — Borodyanka — Guta Katiuzhanska ruože. Savo ruožtu Irpin upė įgalino Demydiv — Irpen — Buzova ruožo gynybą ir agresoriaus neįsileidimą į sostinę.
  • Rytiniame krante Desna upė ir jos intakai įgalino sėkmingą Chernihiv ir Konotop gynybą, o Supijus upė padėjo apginti Brovary.

b) Ukrainiečiai ne tik sprogdino tiltus per šias ir kitas upes, tačiau pakėlė vandens lygį ir užliejo gynybai svarbias vietoves. Daugiausia to pavyzdžių matome vakariniame Dniepro krante.

  • Idiotiškos ir iš pirmo žvilgsnio nesuprantamos nesibaigiančios rusų atakos tais pačiais keliais Buchia — Irpen ruože nemaža dalimi buvo sąlygotos to, kad susprogdinti tiltai ir užtvindytos vietovės apribojo agresoriaus manevrą.
  • Atidarius Dniepro vandens saugyklos šliuzus buvo užlietas Demydiv, kas prisidėjo prie sėkmingos Moschun gynybos ir neįsileidimo agresoriaus į sostinę iš šiaurės.
  • Į ugnies maišus įspraustas ir be manevro likusias orkų pajėgas ukrainiečiai smagiai daužė su artilerija ir manevriniais vienetais.

Identifikuota pamoka. Kiekvienas upelis, net ir nedidelis, gali virsti rimta kliūtimi agresoriui. Čia kritiškai svarbi inžinierių, artileristų ir manevrinių vienetų sąveika. Jei kalbėsime apie Vilnių, tai čia situacija panaši kaip Kyive. Miestą į dvi dalis — šiaurinę ir pietinę — dalina Nėries upė. Šiaurėje yra gausu ežerų ir upelių, panaši padėtis ir pietuose bei pietvakariuose. Pietrytinės Vilniaus prieigos yra mažiausiai vandeningos. Tad sąlygas turime. Neabejotina, kad LK tai žino ir turi omenyje planuodama gynybą. Tai turėkite omenyje ir tie, kurie kalba, kad Vilnius yra neapginamas.

Logistikos atkirtinėjimas

Situacija. Viena iš priežasčių, kodėl Ukraina laimėjo mūšį dėl Kyivo — yra sugriauta agresoriaus logistinė sistema. Buvo vertinimų, kad jie mūšį dėl Kyivo pralaimėjo iš esmės dėl per ilgų ir neapsaugotų tiekimo grandinių nuo Sumy link Kyivo. Tačiau tai tik dalis atsakymo. Ši kryptis būtų gerokai palengvinusi rusų puolimą rytiniame sektoriuje (Brovary), tačiau šiaurės vakarinis ir šiaurės rytinis sektorius buvo kitoje padėtyje. Pastaruosiuose sektoriuose rusai turėjo neblogas teorines startines pozicijas:

1) paruošta ir išskleista logistika saugioje ir draugiškoje Baltarusijoje;

2) nuo sienos iki Kyivo mažiau nei 100 km, taigi aprūpinimo keliai nėra ilgi;

3) nors vietovė link Kyivo išvagota vandens kliūtimis, bet kelių tinklas geras.

Agresoriaus kariuomenė ir šių privalumų nesugebėjo išnaudoti. To jiems neleido ukrainiečiai. Jie čia ir dabar negalėjo sustabdyti orkų puolimo link sostinės į gylį, tačiau jie darė viską, kad neleisti rusų placdarmui vystytis į plotį. Tokiu būdu šiaurės vakariniame ir šiaurės rytiniame sektoriuose susidarė situacija, kai į gylį rusai kontroliavo daugiau teritorijos nei į plotį, kas padarė jų tiekimo grandines siauras ir pažeidžiamas (kelių pasirinkimas ribotas). Net ir neturėdami toliašaudės vakarietiškos artilerijos ir raketų ukrainiečiai iš flangų pasiekdavo svarbiausius rusų komunikacinius mazgus ir aprūpinimo taškus.

Identifikuota pamoka. Kalbant apie sostinės prieigų gynybą, Lietuvos atveju atstumas nuo sienos iki Vilniaus yra trigubai mažesnis. Todėl tikėtina esminiai logistiniai taškai bus agresoriaus teritorijoje. Todėl HIMARS ir kitų artilerijos sistemų pirkimai yra labai sveikintini, nes karo atveju efekto reiks už Lietuvos teritorijos ribų, o Vilniaus prieigų gynyba turėtu prasidėti nuo valstybinės sienos.

Kontratakos

Situacija. Ukrainos kariuomenė parodė aukščiausią profesionalumo lygį ir itin sudėtingomis sąlygomis neužsidarė gynyboje. Reikia suprasti, kad tuo metu ukrainiečių pajėgos dar nebuvo tokios patyrusios, neturėjo tiek ginkluotės kiek jos turi dabar. Priimti sprendimą pereiti į kontratakas buvo lūžinis momentas. Ir kalba eina ne tik apie koordinuotas kontratakas, kurios peraugo į kontrpuolimą finaliniame mūšio etape Makariv — Borodyanka — Ivankiv ruože. Tam kad patikėtų, jog tai įmanoma, ukrainiečiai kontratakas vykdė kada leido taktinė situacija. Ypač tai aiškiai matėsi Chernihiv gynybos metu ar kovose Irpen — Bucha ruože. Pozicijos ėjo iš rankų į rankas, taktiniu lygiu ukrainiečių pėstininkai, tankistai pamatė, kad gali smogti ne prasčiau nei rusai. Tas tikėjimas persikėlė į operacinį ir strateginį lygmenį, aukštesnė vadovybė sutelkė rezervus, pradėjo platesnio masto kontratakas ir laimėjo mūšį. Kitas svarbus aspektas, vadovavimo ir valdymo sistema veikė ne kontrolės, o pasitikėjimo ir atsakomybės delegavimo dėl mažesnių operacinių rajonų (bataliono, kuopos) principu. Būdavo nurodoma užduotis, o kaip ji bus pasiektą dažnai priklausydavo nuo vado ant žemės.

Identifikuota pamoka. Kad ir kokia tvirta gynyba, tačiau ji nepadės apginti miesto prieigų. Reikalingos kontratakos, kurios verstų agresorių taikytis prie mūsų mūšio ritmo. Tokia teorija, tačiau Lietuvos atveju praktika gali būti sudėtingesnė, kadangi kontratakos nėra savitikslės, jos turi turėti operacinį tikslą (sekinti priešą, įsitvirtinti atkovotose teritorijose ir pan.). Agresoriaus galimybės generuoti rezervus, verčia mus kontratakų klausimą Lietuvos (Vilniaus) gynybos kontekste vertinti labai atsakingai ir ieškoti nestandartinių sprendimų, kurie padidintų tokių veiksmų efektą. Jei bandysime „force on force“ principu vykdyti konvencines kontratakas ilgainiui mūsų pajėgos ir resursai išseks. Reikia ieškoti mūsų sąlygoms tinkančių sprendimų. Pavyzdžiui, teritorinės gynybos vienetų „spiečiaus“ operacijos arba spec. pajėgų grupių reidai, remiami artilerijos ir minosvaidžių ugnies, savalaikėje sąveikoje su vykdoma mechanizuotų vienetų kontrataka. Reikia galvoti, planuoti ir bandyti. Kitaip nieko nebus.

--

--

Locked N’ Loaded — Karinės mintys ir aktualijos

Get the Medium app

A button that says 'Download on the App Store', and if clicked it will lead you to the iOS App store
A button that says 'Get it on, Google Play', and if clicked it will lead you to the Google Play store