TECHNOLOGINIS ABEJINGUMAS

Pradėsiu nuo dviejų pastebėjimų (iš karto atsiprašau abiejų minėtų grupių)

1) Jau kurį laiką stebiu, kaip didelė dalis mano bendradarbių, turinčių naujausios kartos išmaniuosius telefonus, naudojasi vos viena kita ne‘default‘ine aplikacija ir galbūt yra įsidiegę dar vieną kitą žaidimą laikui užmušti. Panašiai ir su kompais, Mac‘ais bei kitais įrenginiais — just basics ir no ideas how stuff works. Galvojau, kad toks technologinis nihilizmas būdingas mano amžiaus grupės žmonėms, kurie vis dar prisimena ir vertina telefono telefoniškumą ir notepad’o paprastumą, kol nepadariau pastebėjimo Nr. 2) Supratau, kad studentai, su kuriais dirbu, lygiai taip pat paviršutiniškai susipažinę su daugeliu technologinių/skaitmeninių reiškinių (nors, rodos, būtent iš jaunosios kartos lauktum kosminio tech-savvy vibe’o — deja!).

Panašu, kad kuo toliau, tuo mažiau suvokiame, kas vyksta už interfeiso ar kaip kas veikia. Tuo tarpu skaitmeniniai dalykai juda pirmyn — vietoje kelių pasirinkimų gauname vieną instant buy, viskas paprastėja, zero interface judėjimas stiprėja ir t. t. Skaitmeninės sąsajos apsimeta vis draugiškesnėmis, nors sistemos tampa vis sudėtingesnės ir diktuoja/valdo bei formuoja mūsų elgesį, pvz., Facebook‘as, kuris tyliai ir gražiai įkalina vartotojus savo ekosistemoje. Žinoma, visa tai patogu ir naudinga, bet nedaug kas sustoja ir apsvarsto tokių pokyčių pasekmes. O ir „Wired“ ne visi skaito.

Panašu, kad technologinės revoliucijos ir evoliucijos mums virsta teliko ekranu ir pulteliu su dviem mygtukais — pirmyn ir atgal, o kritinis skaitmeninis diskursas velkasi kažkur iš paskos.

Just saying

Antra dalis — apie technologinį neabejingumą čia