Kelionė su pačia savimi

Kai šešta valanda ryto, aušta, šalia miega labai mielas bičas, o tau reikia keltis, sėst ant dviračio ir išmint, neįsivaizduoji, kaip būna sunku. Sunku — ne tas žodis. Viduje užverda vidinė kova, akys limpa, o galimybė dar pasnausti susisukus minkštame, šiltame glėbyje begalo vilioja. Ir negaliu sau atsakyti į klausimą, kodėl aš sugalvojau tokį ankstų rytą ne tik lipt iš lovos.

Nebent kažkur minčių kertelėje sukirba prisiminimai, kaip būna gera vidury miško, toli toli nuo bet kokios civilizacijos, kaip ten viskas kvepia ir, svarbiausia, koks saldus laisvės jausmas nuokalne greitai lekiant dviračiu žemyn. Tada nubunda ir pergalių prisiminimai. Ar galiu per dieną numinti 250 kilometrų? Galiu, jei labai pasistengčiau, bet štai jau po 15 minučių aš su savo dviračiu turi išeiti iš namų…

Vaikystėje važinėjimas dviračiu būdavo pati smagiausia kiemo atrakcija — su kreidelėmis visą asfaltą išpaišydavome eismo ženklais, perėjomis ir gatvėmis. Tik ne visi kiemo draugai turėdavo savo dviračius — duodavau savo mažą dviratuką, atitempdavau dar mamos ir tėčio dviračius, o pati sėsdavau ant tetos dviračio — dvigubai už mane didesnio. O kas neturėdavo dviračio, tas pėsčias prisijungdavo. Tada teta atidavė man tą savo raudoną dviratį, o tėtis pritvirtino sportinę žvaigždę — tai gerai „eidavo“. Su juo nuo 12 iki 23 metų važinėjau — ir į paskaitas, ir į darbus, ir į gamtą, ir net į Nidą su juo esu numynusi!

Taip ir keliuosi iš lovos, prisipilu gertuvę vandens ir po kelių minučių aš jau lauke. Kadangi dažniausiai minu savaitgalio rytais, labai geras jausmas yra minti Kauno senamiesčiu — žmonės miega, miestas būna visiškai tuščias, atrodo, kad miestas priklauso tik man vienai. Persikeliu tiltu per Nemuną, ir štai aš jau Aleksote. Kitoje upės pusėje palieku ryto ramybėje ir rūko fragmentuose skęstančius Vytauto bažnyčią, Rotušės bokštą ir visą likusį jaukų, mažytį Kauno senamiestį. Važiuojant palei upę minti sunkiau, nes vėjuota, bet labai gaivu — vėjas išpučia paskutinius mieguistumo likučius. Čia prasideda kelionė. Numynusi keletą kilometrų įvažiuoju į Kauno rajoną, kur vis dar lydi tas pats dviračių takas, prasideda gyvenamieji namai. Pirmą kartą važiuodama suvokiu, jog obuolių krepšelis, padėtas prie tako, yra skirtas dviratininkams pasivaišinti.

Netrukus už nugaros lieka Kačerginė ir jos drėgna miško gaiva kvepiantys miškai. Dar kiek toliau pralekiu nuostabios architektūros Zapyškio bažnytėlę, skaičiuoju stūksančius piliakalnius, o kitoje upės pusėje ant kalvos tarp medžių išdygsta du neogotikiniai bokšteliai — ženklas, kad Vilkija visiškai čia pat. Sukaupiu jėgas, pagreitinu tempą ir judu toliau. Privažiavus keltą, su šypsena mane pasitinka du ten dirbantys vyrukai, pakalbina ir visada draugiškai perkelia.

Mano kelionė įpusėja, o dar po valandėlės pralekiu Bubių bagažinių turgelį, horizonte pasirodo pasteliniai bokštai — suvokiu, jog nebedaug lieka minti iki namų — įgaunu antrąjį kvėpavimą ir iš visų jėgų iškėlusi galvą minu. Galvoje jau ima suktis mintys apie maistą, saldžius vaisius, o tai dar labiau motyvuoja greičiau grįžti namo. Šiandien būsiu labai geros nuotaikos, nes pasiekiau užsibrėžtą tikslą!

Tekstas ir nuotraukos Eglės Jasiukaitytės

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.