Ką darai daryk gerai, skaitymai.
Ką žmonės dirba konferencijoje pirmą kartą kalbėjau apie savo gyvenimo kelią, kuris dažnai ‘doesn’t make sense at all”. Labiausiai didžiuojuosi jog išdrįsau perskaityti savo rašytą tekstą prieš gan didelę auditoriją, man tai visada buvo iššūkis. Kadangi sulaukiau ne vieno žmogaus prašymo pasidlainti tuom ką skaičiau, nusprendžiau išdrįsti ir net pradėti temą ir rašyti daugiau. O dabar dalinuosi savo pradžia. Ką gali žinoti, gal kažkada ir pati suprasiu ką reiškia gyventi kūrybišką gyvenimą.
“Aš visada kursiu. Taip norėjau užbaigti savo prezentaciją, bet pamatysit užbaigsiu kitaip. O dabar štai skaitau oro uoste parašytą, pavadinkim, laišką apie kūrybą. Ryte šis laiškas dar neegzistavo. O gal jau seniai egzistuoja. Šiaip aš rašyti nemoku ir dar esu disleksikė, tai jei kas patikrintų gramatika — būtų daug, kaip mokytojai vadino “žioplumo klaidų”, nes disleksija Lietuvoje neegzistuoja. Aš čia išsigalvoju. Nesvarbu. Vistiek rašau. Niekas manęs nepagirs. Nesvarbu, vistiek rašau. 10 nesitikiu. Gal niekas neskaitys, gal skaitys ir nepatiks. Nesvarbu, vistiek rašau. O gal net knygą reikia parašyti, nes netelpa mano gyvenimas į dvidešimt minučių. Sakyčiau, kad nemoku, bet štai jau rašau.
Bet pala, apie ką mes čia?
Aj, apie kūrybišką gyvenimą. Sakiau pasidalinsiu ką reiškia gyventi kūrybišką gyvenimą? Pala, o tai ką jūs nežinot? Aišku, kad žinot. Gal nepastebėjot tik? Pakelkite rankas kas esate melavę? Aišku, kad visi. Visi meluojame. “Meluoti blogai”, sakydavo teta Aldona. Ar tikrai taip blogai? Jei tas melas niekieno neskaudina arba niekaip nėra susijęs su tiesa, tai gaunasi visai nebloga istorija. Parašyk tai ant popieriaus lapo ir štai mini scenarijus. Nuogų salėje nematau, tad darau išvada, jog visi nusprendėte ką šiandien rengsitės. O tai juk irgi kūryba, saviraiška, skonis, stilius, turėjote pasirinkimų savo drabužinėje ir štai dabar kombinacija, sveikinu visi esate stilistai. O jei kažkas dar ir savo rūba pasiuvote, tai wovavyva. Dizaineriai. Gal dar tik pradedantys? Visi juk kažkur pradėjo? Iš kart nebuvo gerai.
Bet man dažnai sako, “nu bet čia ne tas pats kaip dirbti kūrybinėse industrijose”… O kodėl? Žmonės sukuria daug priežasčių. Vieni finansų neturi, kiti nemoka, kiti kažko nesupranta, kiti sako, kad pas juos galva taip “kūrybiškai” nedirba kaip pas mane, dar dažnai girdžiu “man tai neįmanoma”. Žmonės labai mėgsta sakyti neįmanoma, o gal nenori? Nieko tokio jei nenori, bet sakyti, kad kažkas neįmanoma XXI amžiuje….. gal dar tiesiog nesukurta, nepadaryta… bet neįmanoma? Ar tai tiesa?
Tiesa. Nežinau kokia jūsų, žinau kokia mano. O ar jūs galvojate ką aš skaitau yra tiesa ar ne, jūs betkuriuo atveju teisūs… Tai jūsų tiesa.
Aš visada kursiu. Aš kūriau kai turėjau 20eur. savo banko sąskaitoje. Kursiu kai turėsiu ir milijoną. Man nesvarbu. Kursiu jei net nedirbsiu reklamoje, ar dizaine, kursiu ir kai sninga ir kai saulė šviečia. Atsikeliu ryte, pasikalbu su visata ir pradedu kurti. Nuo pat ryto iki pat vakaro. Dažnai kuriu ir pati nežinau kaip. Bet darau. Kūryba tai ne jausmas, tai veiksmas. Nori rašyti filmus? Pradėk. Dabar. Rašyk. Nežinai kaip, nesvrabu. Rašyk. Rašyk tol kol vieną dieną atsibusi ir suprasi, kad visgi jau kažkas gaunasi. Rašyk tiek kiek nori. Kai nebenorėsi, neberašyk. Gal tada pieši? Gal tada sugalvosi savo verslą? O kaip tai sukursi? Tiesiog pradėk. Kiekvieną dieną. Kad ir 20 minučių. Bet neklausk ar pasiseks. Gali ir nepaeiti…
Bijai? Gerai. Visi bijo. O jei nepasiseks? O jei nepasiseks, nedarysi? Jei neišeis? O kaip žinoti? Negaliu nei į vieną iš šių klausimų atsakyti. Nežinau.Tačiau kaip gera nežinoti. Atsikeli ir nežinai kas bus. Atsikeli ir turi gyventi. Turi išlipti iš lovos. Ir kas tada? Tiesiog pradedi. Kuri savo gyvenimą. Nuo ryto iki vakaro, kiekvieną valandą, sekundę, akimirką.
Kai pagalvoji, aš ir šitą prezentaciją sukūriau, nes dar prieš 27 metus, niekas apie ką jum papasakojau nebuvo sukurta.”
