Estetinis požiūris į politinį atstovavimą, I dalis
Dar vienas rudeninių studijų rezultatas — Lyginamosios politikos magistro programos studentės Akvilės Kazlauskaitės politinio atstovavimo interpretacija. Gal kam net pravers mąstant apie balsavimą savivaldos rinkimuose.
****
Politinio atstovavimo mechanizmas ir jo veikimo logika tampa ypač aktuali pastaruoju metu, kai daug požymių rodo, jog atstovaujamoji demokratija veikia ne visai taip, kaip turėtų: net ir išsivysčiusiomis demokratijomis laikomose šalyse daugybė piliečių nepasitiki savo išrinktais atstovais, partijomis, valdžios institucijomis, pasyviai dalyvauja rinkimuose ir t.t. Todėl verta iš naujo permąstyti politinio atstovavimo sąvoką ir visą jos veikimo mechanizmą.
Politinis atstovavimas dažniausiai yra suprantamas kaip procesas ar mechanizmas, kurio vienoje pusėje yra individas, balsuojantis rinkimuose ir išrenkantis sau valdžią, o kitoje — valdžia, kuri tą individą atstovauja. Tarp jų dar egzistuoja tam tikri tarpininkai, padedantys užtikrinti atstovavimo mechanizmo veikimą, tokie kaip politinės partijos, viešoji nuomonė ar žiniasklaida. Dažniausiai kaip savaime suprantamas dalykas yra laikoma ir tai, kad rinkimai turi užtikrinti nuostatų ir požiūrių atitikimą tarp piliečių ir jų atstovų. Kitaip tariant, manoma, jog kuo atstovaujantieji yra labiau panašūs į tuos, kuriuos jie atstovauja, tuo geriau veikia atstovavimo mechanizmas.
Frank R. Ankersmit laikosi kitokios nuomonės: jis politinį atstovavimą lygina su menu ir teigia, jog kaip meno kūrinys yra tik realybės interpretacija, o ne tikslus jos atspindys, taip ir politinis atstovavimas neturi būti tikslus politinės realybės atvaizdavimas, o jos pakaitalas. (Lietuviškas terminas „atstovavimas“ nevisiškai tiksliai nusako tai, ką angliškai reiškia žodis „representation“. Kadangi Ankersmito teorijoje atstovavimas yra lyginamas su menu, tiksliau būtų sakyti, jog kaip ir meno kūrinyje, taip ir politikoje, realybė yra reprezentuojama, o ne atstovaujama). Pagal šį estetinį požiūrį į politinį atstovavimą, išrinktieji atstovai negali ir neturi kaip įmanydami stengtis kuo tiksliau atstovauti savo rinkėjų politinę valią, bet kūrybiškai spręsti jų visuomenei iškilusias problemas (Ankersmit 2002, P. 39).
Pasak Ankersmit, reprezentacijos sąvoka buvo pasiskolinta iš estetikos, kurioje kalbama apie dvi reprezentacijos rūšis: reprezentacija kaip pamėgdžiojimas/panašumas ir reprezentacija kaip pakaitalas. Realybės pamėgdžiojimas ilgą laiką dominavo dailėje ir buvo suvokiamas kaip vienintelis teisingas stilius. Tačiau problema, kad nėra jokių plačiai pripažįstamų kriterijų, kas yra panašumas ar tinkamas pamėgdžiojimas ir kiekvienas meno stilius tai interpretuoja savaip.
Reprezentacija kaip realybės pakaitalas atsirado jau moderniaisiais laikais (Danto 1997, P.7–8). Laikantis pastarojo požiūrio, reikėtų sakyti, jog A yra B reprezentantas, kai A gali užimti B vietą, t.y. funkcionuoti kaip B pakaitalas, kai B nėra. Čia Ankersmit pateikia pavyzdį, jog istoriografija yra istorijos pakaitalas, t.y. ji pakeičia realius praeities faktus, kurie dabar neegzistuoja (Ankersmit 2002, P. 32). Taigi skirtumas tarp atstovaujamojo ir atstovaujančiojo yra neišvengiamas, kaip neišvengiamas yra ir skirtumas tarp portreto ir žmogaus, pavaizduoto jame (Ankersmit, 1996, P.28.).
Pamėgdžiojimo teorija politikoje pritaikoma dažniausiai, nors, pasak Ankersmit, tai yra klaidingas požiūris dėl keleto priežasčių.
Pirma, klaidingai suvokiama, kas yra individas ir kokia yra politikos prigimtis.
Antra, skirtingai nei mene, kur visada galima palyginti meno kūrinį su realybe, kurią jis reprezentuoja, nėra visiškai aišku, kas yra politinė realybė (Ankersmit, 1996, P.46).
Ankersmito požiūris į individą
Pasak pamėgdžiojimo teorijos, atstovaujantysis turi būti kuo tikslesnė atstovaujamojo kopija. Tačiau Ankersmit teigia, jog praktiškai tai yra neįmanoma: atstovavimas visada yra tik dalinis, t.y. individas yra atstovaujamas tik kaip tam tikros valstybės pilietis, tam tikros interesų grupės atstovas arba tiesiog kaip žmogus, turintis tam tikras idėjas ir požiūrius (Ankersmit, 1996, P. 25). Kitaip tariant, neįmanoma atstovauti individo kaip visumos, visada yra atstovaujamas tik tam tikras jo aspektas.
Ankersmito nuomone, klaidinga laikyti individą elementariausiu, nedalomu politinės sistemos vienetu (Ankersmit 2007, P. 22). Tradicinė viešo ir privataus perskyra teigia, jog individo vidus (t.y. jo asmeniniai interesai, požiūriai, troškimai) priklauso privačiai sričiai, viešas yra tik to individo valios išreiškimas dalyvaujant rinkimuose. Tačiau Ankersmit teigia, jog pats individas jau yra savaime padalintas į viešą ir privatų: jis išgyvena konfliktą, kai turi pasirinkti tarp asmeninių interesų ir troškimų bei bendrojo gėrio (Ankersmit 2007, P. 30).
Toks individo dualizmas, pasak Ankersmito, atsirado kartu su Macchiavelio politine filosofija. Prieš tai neegzistavo skirtumas tarp viešos ir privačios moralės: buvo tik viena, krikščioniškoji, moralė, kuri veikė visas gyvenimo sritis. Tuo tarpu vėliau įsigalėjo požiūris, jog politikos srityje siekiant bendrojo gėrio kartais yra leistina tai, kas normaliai prieštarautų privatiems moralės principams (Ankersmit 2007, P. 6–8). Šio požiūrio laikomasi ir šiandien, todėl teigti, kad įmanoma reprezentuoti individą kaip visumą yra klaidinga: prie balsadėžės ateina ne vienas individas, o du: to pačio žmogaus dvi asmenybės — viešoji ir privati (Ankersmit 2007, P. 30).
Individo dualizmas pasireiškia dar ir tuo, kad, skirtingai nei anksčiau, dabar jis pats yra daugumos savo problemų šaltinis. Pavyzdžiui, individas gali norėti, jog būtų išspręsta transporto kamščių mieste problema, tačiau jis pats ir sukelia šią problemą (Ankersmit 2002, P. 30). Dėl šios priežasties problema tampa neišsprendžiama. Taigi apibendrinant Ankersmito argumentus, galima teigti, jog išrinktiems atstovams yra neįmanoma tiksliai reprezentuoti savo elektorato, kadangi konfliktai atsiranda pačio individo viduje ir nėra galima atstovauti individo kaip vieningo ir nedalomo vieneto.
Pasak pamėgdžiojimo teorijos, atstovaujantysis turi būti kuo tikslesnė atstovaujamojo kopija. Tačiau Ankersmit teigia, jog praktiškai tai yra neįmanoma: atstovavimas visada yra tik dalinis, t.y. individas yra atstovaujamas tik kaip tam tikros valstybės pilietis, tam tikros interesų grupės atstovas arba tiesiog kaip žmogus, turintis tam tikras idėjas ir požiūrius (Ankersmit, 1996, P. 25). Kitaip tariant, neįmanoma atstovauti individo kaip visumos, visada yra atstovaujamas tik tam tikras jo aspektas.
Ankersmito nuomone, klaidinga laikyti individą elementariausiu, nedalomu politinės sistemos vienetu (Ankersmit 2007, P. 22). Tradicinė viešo ir privataus perskyra teigia, jog individo vidus (t.y. jo asmeniniai interesai, požiūriai, troškimai) priklauso privačiai sričiai, viešas yra tik to individo valios išreiškimas dalyvaujant rinkimuose. Tačiau Ankersmit teigia, jog pats individas jau yra savaime padalintas į viešą ir privatų: jis išgyvena konfliktą, kai turi pasirinkti tarp asmeninių interesų ir troškimų bei bendrojo gėrio (Ankersmit 2007, P. 30).
Toks individo dualizmas, pasak Ankersmito, atsirado kartu su Macchiavelio politine filosofija. Prieš tai neegzistavo skirtumas tarp viešos ir privačios moralės: buvo tik viena, krikščioniškoji, moralė, kuri veikė visas gyvenimo sritis. Tuo tarpu vėliau įsigalėjo požiūris, jog politikos srityje siekiant bendrojo gėrio kartais yra leistina tai, kas normaliai prieštarautų privatiems moralės principams (Ankersmit 2007, P. 6–8). Šio požiūrio laikomasi ir šiandien, todėl teigti, kad įmanoma reprezentuoti individą kaip visumą yra klaidinga: prie balsadėžės ateina ne vienas individas, o du: to pačio žmogaus dvi asmenybės — viešoji ir privati (Ankersmit 2007, P. 30).
Individo dualizmas pasireiškia dar ir tuo, kad, skirtingai nei anksčiau, dabar jis pats yra daugumos savo problemų šaltinis. Pavyzdžiui, individas gali norėti, jog būtų išspręsta transporto kamščių mieste problema, tačiau jis pats ir sukelia šią problemą (Ankersmit 2002, P. 30). Dėl šios priežasties problema tampa neišsprendžiama. Taigi apibendrinant Ankersmito argumentus, galima teigti, jog išrinktiems atstovams yra neįmanoma tiksliai reprezentuoti savo elektorato, kadangi konfliktai atsiranda pačio individo viduje ir nėra galima atstovauti individo kaip vieningo ir nedalomo vieneto.
Literatūra
Ankersmit, Frank R. (1996). Aesthetic Politics: Political Philosophy Beyond Fact and Value, Stanford: Stanford University Press, 1996.
Ankersmit, Frank R. (2002). Representational Democracy: An Aesthetic Approach to Conflict and Compromise, Common Knowledge, 8 (1).
Danto, Arthur C. (1997). After the End of Art: Contemporary Art and the Pale of History, New Jersey: Princeton University Press, 1997.
Akvilė Kazlauskaitė yra VU TSPMI Lyginamosios politikos magistro programos studentė. Straipsnis parengtas kurso “Šiuolaikinė politikos samprata” (prof. A.Jokubaitis) rašto darbo pagrindu.
