I. Giedraitytė. 50 pilkų (romantiškos) meilės pavojų

73

Vasaris — puikus mėnuo pagalvoti apie meilę. Savo artimui, mylimajai/-m ar, Lietuvos atveju, netgi tėvynei. Populiariausios formos — raudonos rožės, pliušiniai žaisliukai, šokoladas, erotiški apatiniai (savaitę iki šventės nepatariama eiti į parduotuvę pirkti bet kokių neįmantriai paprastų) ar (vėlgi išskirtiniu Lietuvos atveju) vėliavos ir karinės rikiuotės.

Tačiau šiemet Valentino dienos savaitgalį praskaidrino ir pasaulinio masto naujiena — „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ premjera, pakvietusi poras meilę ir aistrą vienas kitam švęsti žiūrint erotinę dramą. Tokią vykusią, kad spausdintų jos egzempliorių parduota daugiau nei Hario Poterio epopėjos knygų. Tokią vykusią, kad pagrindinių aktorių pasirinkimas tapo viena laukiamiausių metų naujienų, o filmas turėtų sužerti milijonus. Amen.

Knygą į rankas paimti privertė nenusakomas jos populiarumas ir nesibaigiančios diskusijos. Nepaisant rimčiausių intencijų ją perskaityti ir suprasti, kodėl ji tokia populiari, knyga buvo numesta į kampą. Kažkas E. L. James neperspėjo, kad norėti ir galėti rašyti nėra visai tas pats. Tačiau tai, kad, nepaisant jos meninės (ne)vertės, knygos ekranizacijos laukta kaip amžinojo išganymo, neramina ir ne vieną su smurtą patyrusiomis moterimis dirbančią organizaciją.

Meilės diena jau seniai virto erotikos diena (nekalbant (tikiuosi) apie vidurines mokyklas, kur šeštokėliai vis dar spalvina širdeles ir siunčia jas meilės paštu), tačiau E. L. James knygos žymi dar vieną etapą — smurto erotizavimą.

Žavingi smurtautojai

Istorija apie turtingą ir gražų vyriškį, „eksperimentuojantį“ su nekalta (!) 21 metų mergina, daugybę odinių diržų ir ne visai nekaltų žaidimų, pasak kai kurių, primena „raudonkepuraitę su latekso rūbais”. Tačiau įvairios organizacijos, dirbančios su smurtą patyrusiomis moterimis, žiebia raudoną šviesą: realybėje tokios istorijos nesibaigia laimingai (vestuvėmis, namu ant ežero kranto, žavingu mylinčiu vyru, ir t.t.). Dažniausiai jos baigiasi ligoninėje, psichiatro konsultacijoje ar paprasčiausiai bandant susidėlioti gyvenimą iš naujo.

Pasigirdo ir „šiurkštesnes“ meilės formas praktikuojančiųjų balsų — esą, tai, kas vyksta knygoje, nėra dviejų lygių žmonių susitarimas dėl to, kas jiems patinka seksualiniame gyvenime. O pagrindinis veikėjas yra tiesiog idealizuotas rimtų psichinių problemų turintis vyriškis, išnaudojantis akivaizdžiai emocine branda nepasižyminčią išgąsdintų akių savininkę.

Stipraus (gražaus-ir-turtingo) vyro ir silpnos (gražios-ir-to-užtenka) moters duetas — tipiškas meilės romanų ir filmų objektas. Silpna Andželika, angelų markizė didelėmis iškirptėmis, žavėjo žiūrovus dar 8-ajame dešimtmetyje. Tačiau vis dažniau kalbama, kad mūsų kultūra, ir ypač moters kūnas, tampa itin pornografiški — šiandien reikia aštresnių dirgiklių, nei nuolat vos neišprievartaujama Andželika.

Mylėjo iki beprotybės…

Milijoninius pelnus nešančiai pornografijos industrijai moterys — vis dar prastesnės klientės, nei vyrai. Panašu, kad „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ pagaliau surado magišką receptą — į prašmatnių nėrinių ir odos apvalkalą įvynioti klasikinę meilės istoriją. Toks du-viename (lengvo porno ir tradicinio princo) duetas patraukia ne vieną, galvojančią apie savo gyvenimą (kuri gi gyvenime nekentėjo dėl meilės ar šiaip, ištvirkusio ir nemylinčio vyro?), besižavinčią pasakos galimybe ar ieškančią tų kitokių potyrių (visuomet galima pasiteisinti, kad tave tiesiog sujaudino TOKIA meilės istorija).

Tačiau reiktų prisiminti, kad labiau pavojinga nei botagai ar raiščiai yra ir pati romantiška meilė, idealizuojanti pasiaukojimą ir atsidavimą (dažniausiai moters), abipusę „aš be tavęs negaliu“ priklausomybę ir pateisinanti, ar net besižavinti stipriomis, ryškiomis ir nevaldomomis emocijomis („nuo meilės iki neapykantos…“, „mylėjo iki beprotybės“, „jei muša — tai myli“). Tokia meilė — tikra, ji trunka „visą gyvenimą“ arba kol mirtis išskiria. Ir dar, jos jokia logika nepaaiškinsi.

Tokia meilė gali būti „vartojanti“ (myliu taip, kad galėčiau tave suvalgyti) ir vis tiek bus laikoma gražia. Tokia meilė lemia tai, kad ne viena pora tiesiog nebežino, kaip būti atskirai, ir noriai tampa vienu ten, kur buvo du (pirmas ženklas — bendra „Facebook“ paskyra — niekada nežinai, kalbi su Algiu ar Maryte?).

Moterų kalėjimai

Tokio meilės supratimo esame mokomi nuo mažens — visi žinome, kad turime ieškoti tos savo „antrosios pusės“, kitaip visą laiką busime nepilni. Ir nors vyrai neišvengia tokio pat likimo (ir čia galima prisiminti visus liaudiškus pabėdavojimus, kad štai jis išsiskyręs prasigėrė, arba kad po skyrybų greitai susirado kitą, kuri juo rūpintųsi), tačiau didžiausia „meilės našta“ tenka moterims.

Meksikiečių sociologė Marcela Lagarde romantišką meilę ir jos mitus pavadino vienu iš moterų kalėjimų: alkoholiką ar smurtautoją kenčianti moteris tiki, kad jis vis dėlto ją myli (o ji myli jį, todėl būtina aukotis). Nes moterys nuo mažens yra auklėjamos primenant, kad pirmiausiai jos yra meilės būtybės, kurių pagrindinė siekiamybė — tinkamai mylėti ir būti mylimoms. Klausimai apie kitus įvykius ir pasiekimus virsta antraeiliais — pirmiausia ant geros moters antkapio turi puikuotis epitetai mylima ir mylinti.

Kaip to pasiekti? Ypač — priklausant tai vidurinei klasei, kurioje santuokos nebegarantuoja tėvų susitarimai ir turtiniai ryšiai. Kažkada kalbėta apie kelią per skrandį ir buvimą namų fėja. Vėliau pareikalauta vis dėlto užsidirbti pinigų (tik per daug nedemonstruojant savo gabumų) ir krėsti stebuklus lovoje. Amžiuje, kada sekstingas tapo kasdienybe, savo princo širdžiai pasiekti Anastasia turi imtis net ir to, kas jai gal ir ne visada atrodo priimtina. Nes ji juk myli ir negali jo prarasti. Ir dar, žinoma, jis myli ją. Tikrai.

Atspindi ar formuoja?

Jau „Saulėlydžio“ trilogija buvo sunkiai praryjama dėl to paties, nuolankios ir amžinai išsigandusios, dėl meilės (ir nieko daugiau) besikankinančios herojės leitmotyvo (iš tiesų — kai tenka rinktis tarp vilko ir vampyro, kokios kitos problemos gali ir bekamuoti?). Jos populiarumas tarp paauglių suneramino kai kuriuo psichologus, tačiau beliko atsidusti, kad niekas filme nenusižudė — sakoma, kad Goethe’s „Jaunojo Verterio kančios“ iššaukė tikrą romantiškų ir įsimylėjusių idiotų savižudybių bangą.

Tačiau „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ šiam motyvui suteikia papildomų… atspalvių. Žinoma, pirmiausia, kaip ir daugelis knygų, ji atspindi įvairias fantazijas, kompleksus ir stereotipus, egzistuojančius mūsų (ir lietuvių!) visuomenėje. Tačiau žingsnis nuo „atspindi“ iki „formuoja“ yra labai nedidelis, ypač — turint omenyje dabartinės sklaidos technologijas. Deja, knygos ir filmo populiarumas bei visas reklaminis šaršalas aplink juos lems, kad erotiškumo idealą (ir labai jaunoms mergaitėms, nes nereikia apsimesti, kad šioje interneto epochoje patikimai veikia kokie nors ribojimai) nuo šiol formuos prie lovos pririšta ir ten dėl meilės besiaukojanti moteris.

Perspausdinta iš: alfa.lt