K. Girnius. Patriotai, tėvynė ir patriotizmas

Kestutis Girnius. T. Vinicko foto

Visi apytikriai suvokiame, kas yra patriotas ir patriotizmas1. Patriotas — žmogus, kuris myli savo tėvynę, yra jai ištikimas, su ja sieja savo likimą, tapatinasi su ja, ypač rūpinasi jos ir tėvynainių gerove. Bet kaip giliai ir nuosekliai patriotas turi mylėti, tapatintis, rūpintis tėvyne? Patriotas esą labiau myli savo šalį negu kitas, bet ar meilė yra tinkamiausia ar vienintelė sąvoka patriotų sąlyčiui su savo šalimi nusakyti? Yra pagrindo abejoti. Esama tiek daug skirtingų ir skirtingai išreiškiamų meilių — moteriai, knygai, šuniui, tėvynei, sportui, žmonijai, Dievui — kad mažai ką pasakome teigdami, kad patriotas myli savo šalį. Ko gero, tiksliau kalbėti apie patrioto ištikimybę. Juk be įsipareigojimų nėra ir meilės, o ištikimybės netekti reiškia meilę prarasti. Ištikimybė reiškiama įvairiais būdais, pavyzdžiui, ryžtu aukotis savo šaliai, palaikyti ir ginti ją, teikti jai pirmenybę. Minimaliai ištikimybė reikalauja, kad savo veiksmais žmogus nekenktų šaliai, puoselėtų tėvynės gerovę, net kai tai susikerta su asmeniniais interesais, ir visa tai darytų nuosekliai2. Patriotizmas nėra vienadienis reiškinys. Patriotizmas nėra paprasta, vieno lygmens emocija, bet elgesių, jausmų, nuostatų ir įsitikinimų derinys. Nors sakoma, kad patriotą atpažinsime iš jo darbų, ne vien darbai jį ženklina.

Vakaruose patriotizmas ilgai buvo laikomas dorybe, sveikintinu rūpinimusi savo šalies ir bendrapiliečių gerove ne kitų tautų ar šalių sąskaita. Tėvynės meilė buvo norma ir pareiga, patriotizmo stoka — apgailėtina charakterio silpnybė. Apie patriotus ir patriotizmą buvo kalbama tik gerai. Neigiami reiškiniai, kaip antai ksenofobija arba neapykanta svetimiems, buvo priskiriami nacionalizmui, kuris esą teikė absoliučią pirmenybę savo tautai ir šaliai, agresyviai siekė įgyvendinti savųjų interesus, nesibodėdamas nuskriausti kitų. Į nacionalistų gretas būdavo rikiuojami šalies priešai, o mes ir savieji buvome patriotai. Kaip visada, būta išimčių — žmonių, kuriems buvo svetimas polinkis šlovinti patriotizmą, kai kurie kritikai net laikė jį nelaime ar nusikaltimu. Antai Levas Tolstojus tvirtino, kad karų šaknys glūdinčios patriotizme, tad, siekiant pažaboti karą, reikia sunaikinti patriotizmą. Pastaruoju metu patriotizmas įgyja neigiamesnį atspalvį, labiau pabrėžiami kritikuotini jo aspektai3. Politikos teoretikas George‘as Katebas, panašiai kaip Tolstojus, laiko jį esant milžiniška dorovine klaida, aistra lengva sąžine nusigręžti nuo moralinių principų, labiausiai atsiskleidžianti pasiryžime žūti ir žudyti dėl savo šalies. Kiti filosofai teigia, kad patriotizmas yra nepateisintinas gentinis egoizmas, kuris skatina priešiškumą kitoms šalims, puoselėja monolitišką galvojimą bei neracionalų ir nekritišką požiūrį į tėvynę. Kritikai neneigia, kad pat­riotizmas turi teigiamų pasekmių. Jis puoselėja bend­ruomeniškumą, suteikia žmonėms kolektyvinę tapatybę, skatina rūpintis bendrapiliečiais. Bet šios teigiamos pasekmės esą pasiekiamos ir be patriotizmo. Šiame rašinyje stengsiuosi įvertinti dalį šių priekaištų, bet pirmiausia nagrinėsiu, kas yra patriotizmo objektas, kokiu pagrindu patriotas siejasi su savo šalimi, kaip jis turi įsivaizduoti savo tėvynę.

I

Patriotizmo objektas yra tėvynė, gimtasis kraštas. Bet kas yra tėvynė? Pasak Lietuvių kalbos žodyno, pat­riotizmas yra atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei. Tėvynės (patria) negalime sutapatinti su valstybe, nes tėvynė nėra tik administracinis politinis vienetas. Tėvynė yra daugiau negu valstybė, negu jos valdžia, pamatiniai principai ar konstitucinė santvarka. Nors įsipareigojimas valstybei paprastai yra svarbus patriotizmo aspektas, jo neišsemia ypatingas asmens sąlytis su valstybe ar šalimi. Tėvynės sąvoka aprėpia daugelį elementų, su kuriais turime gilesnį emocinį ryšį negu su valstybe ar šalimi. Prisiminkime pirmuosius du Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ posmus:

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:

Graži tu savo dangaus mėlyne!

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,

Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Tėvynė yra gamta (dangus, Dubysa, miškai), artimi žmonės ir bendras gyvenimas (sesutės), kultūra (dainos) bei kolektyvinė savimonė ir tapatybė. Maironiui tėvynė siejasi su garbingais žygiais praeityje (didvyriais), bet ne mažiau reikšmingos ir nesėkmės (vargai ir kančios), — ir viena, ir kita yra vidujai pergyventa. Maironis, kaip ir XIX a. lenkų patriotai, nelaikė tuometinės valstybės (Rusijos imperijos) tėvynės dalimi. Kad tėvynė nėra tik politinis vienetas, rodo ir tai, kad Maironis ir kiti tų laikų patriotai neturėjo vieningo Lietuvos valstybės ir jos konkrečių sienų sampratos4. Tėvynes ženklina unikalūs bruožai, kurie branginami dėl jų savumo. Visur dainuojama, bet ne visos dainos graudžiai malonios, juolab lietuviškos. Savo didybe Šveicarijos Alpės užgožia Maironio „kalnus“, bet dėl to jam savi „kalnai“ nebuvo mažiau brangūs. Patria yra visuma, kurioje atsispindi bendras ir savitas gyvenimo būdas. Ji aprėpia politines, kultūrines ir visuomenines institucijas, kurios įrėmina ir įprasmina tėvynainių gyvenimą, taip pat aplinką, gamtą bei istorinius objektus, kurie primena ryšį su savo žeme ir protėviais. Tėvynės įvairiapusiškumas, skirtingų jos elementų įvairūs deriniai leidžia daugiau žmonių jai įsipareigoti (ne visi įsipareigoja dėl tų pačių priežasčių), stiprina tėvynės ir gyventojų tarpusavio ryšius. Arba bent jau taip būdavo praeityje. Ant­ra vertus, nereikia nuvertinti savos valstybės svarbos ir politinio patriotizmo elemento. Tėvynė ir tauta siekia savivaldos, savos valstybės, kurios priežiūroje kurtų ir stiprintų tą bendrą gyvenimą, be kurio jos neklestėtų. Valstybė yra patikimiausias visumos žydėjimo garantas, nors jos žlugimas nereiškia, kad ir tėvynės nebėra, ką primena Maironis. Nors tėviškė daugeliu atžvilgių yra artimesnė tiems, kurie ją turi, ji nėra patriotizmo objektas. Kad ir kiek ją brangintume, nesiekiame, kad ji taptų politiškai savaranki, o suverenumo siekis, mėginimas sukurti tėvynės žemes vienijančią ir jungiančią valstybę yra nepakeičiama patriotizmo dalis.

Tėvynė yra gimtasis kraštas. Patriotas yra ištikimas tėvynei, nes ji yra sava. Jis įsipareigoja savo šaliai, nes tarp jo ir tėvynės egzistuoja unikalus ir vienkartinis ryšys, kurio jis neturi su kitomis, net labiau gerbtinomis šalimis. Tas savumas yra esminis tėvynės bruožas. Šalies teigiamos savybės irgi yra reikšmingos skatinant meilę ir prisirišimą. Prie to dar sugrįšiu, bet dabar noriu pabrėžti, kad ne jos, o tėvynės savumas yra svarbiausia patriotizmo versmė. Kaip pažymėjo vienas filosofas, jei savęs klaustumei, ar turėčiau tapti patriotu, nereikėtų po to klausti, kurios šalies. Tėvynė yra vienintelis kandidatas. Tik lietuvis (nebūtinai etninis) gali būti Lietuvos patriotas, prancūzas — Prancūzijos, vokietis — Vokietijos. Žmonės gali pamilti ir gerbti kitas šalis, įsilieti į jų kultūras. Yra žmonių, kurie moka prancūzų kalbą, grožisi literatūra ir viskuo, kas prancūziška, išmano šalies istoriją ir skirtingų regionų ypatybes bei papročius geriau už eilinius prancūzus. Jie atostogauja savo numylėtoje šalyje, gal net persikelia į ją gyventi. Bet toks prisirišimas nėra patriotizmas. Tokie Prancūzijos mylėtojai yra frankofilai, kaip Lietuvos mylėtojai — lituanofilai, Vokietijos — germanofilai.

Tėvynės negalime sutapatinti su tauta, nors ir esama bendrumų. Tauta yra sąmoninga ilgalaikė bendruomenė, kurios narius sieja kultūra ir bendras gyvenimas. Tauta nėra tik horizontali bendruomenė, telkianti vienu laiku gyvenančius tautiečius, tai bendruomenė su istoriniu lygmeniu ir gelme, siejanti save su protėviais ir palikuonimis bendrame projekte. Jaučiama pareiga užtikrinti ir pratęsti, taip lyg atsidėkojant už suteiktas vertybes ir gėrybes5. Tėvynė nėra vien bendruomenė, bet ji aprėpia bendruomenę (paprastai piliečių), kuri, nors ir ne tokia intymi kaip tautinė, irgi turi istorinį matmenį, jungiantį dabarties, ateities ir praeities kartas. Tėvynė išlieka, nors pasikeičia valdžios ir konstitucinės santvarkos, net jei jos sienos stipriai padidėja ar pamažėja. Istorinė tėvynės dimensija dažnai būna šaltinis, leidžiantis prisiminti ir didžiuotis protėvių pasiekimais, optimistiškiau žvelgti į ateitį, skatinant viltį, kad dabarties sunkumai bus įveikti. Visa tai skatina likti ištikimiems tėvynei, nuo jos nenusisukti.

Kai kurie filosofai, kaip antai Pauline Kleingeld, pat­riotizmo rūšimi laiko ypatybėmis grindžiamą (trait-based) patriotizmą6. Vadinkime jį savybių patriotizmu. Aš myliu savo tėvynę dėl konkrečių jos savybių, pavyzdžiui, dėl gamtos grožio, visiems lygias teises užtikrinančios konstitucinės santvarkos, aukšto gyvenimo lygio, mokslininkų laimėjimų, gal dėl kokio nors idealo. Tėvynė yra man brangi, nes ji turi savybes a, b, c, d… Būtent šios savybės grindžia mano meilę. Pabrėžtina, kad savybių patriotizmas prieinamas tik šalies gyventojams, taigi prancūzams, o ne frankofilams. Bet ar šitokią meilę ar prisirišimą išvis galima vadinti patriotizmu, nes įsipa­reigojama ne šaliai kaip tokiai, o kaip savybių ar idealų įkūnijimui? Viršenybė skiriama savybėms, ne tėvynei, o tai paverčia savybių patriotizmą nepastoviu. Jei savybių patriotas susipažintų su kita šalimi, kuri tobuliau įkūnija jo vertinamas savybes, nuoseklumas lyg reikalautų, kad jis iškeistų savo šalį į tobulesnę alternatyvą, gal siekdamas tapti jos piliečiu. O jei jo tėvynė netektų meilės ir ištikimybės sukėlusių savybių, argi nereikėtų atsisakyti savo ištikimybės, nes išnyko jos pamatai? Todėl manytina, kad savybių patriotizmas nėra patriotizmas. O jei vis dėlto jį laikytume patriotizmo rūšimi, svarbu įsidėmėti, kad jis gerokai skiriasi nuo įprasto patriotizmo. Filosofas Andrew Oldenquistas mano, kad savybių (arba, jo žodžiais, nešališkų) patriotų nėra itin daug. Šitokie patriotai pabrėžia teigiamas šalies savybes, siekdami įrodyti, kad jų meilė tėvynei yra grindžiama savybėmis, kurias turėtų vertinti ir kitų šalių gyventojai, tad jų patriotizmas neprieštarauja dorovės reikalavimams7. Bet esą švelni saviapgaulė — dauguma savybių patriotų iš esmės yra ištikimi tėvynei, nes ji yra sava.

II

Lituanofilai ir kitų šalių mylėtojai paprastai nėra jos patriotai. Bet ar galime tvirtinti, kad pamilta šalis negali tapti tėvyne, kad ir kiek uoliai lituanofilai, frankofilai ir kitų šalių mylėtojai įsipareigotų savo mylimai šaliai, net labiau rūpindamiesi jos negu gimtinės gerove, jie vis tiek netaptų adoptuotos šalies patriotais? Ar tai, kur ir kam gimei, yra neįveikiama kliūtis laikyti bet kurią šalį, išskyrus gimtąją, savo tikrąja tėvyne? Daugelis į JAV po Antrojo pasaulinio karo atvykusių lietuvių tapo sąžiningais piliečiais, prisidėjo prie JAV klestėjimo, bet nė neketino tapti JAV patriotais. Jų tėvynė buvo ir liko Lietuva, kurią buvo priversti palikti dėl politinių priežasčių ir į kurią negalėjo sugrįžti, nepatenkinę okupanto sąlygų. Brandus ryšys tarp tėvynės ir tėvynainio dažnai yra toks gajus, kad patriotai tokiais lieka net negyvendami gimtinėje dėl laisvo savo sprendimo, o ne priespaudos verčiami. Ištikimybės tėvynei neatsisako užsienyje gyvenantys, kurie supranta, kad negrįš, nes taip įaugo į naująją aplinką, kad negali jos palikti. Noras gyventi arti vaikų ir vaikaičių čia suvaidina didelį vaidmenį. Paprastai kitų šalių mylėtojai lieka ištikimi savo šaliai. Prieškario metais profesorius Juozas Eretas pamilo Lietuvą, bet jis turbūt save laikė šveicaru lituanofilu, o ne lietuviu ar Lietuvos patriotu. Nors šie žmonės yra nepriekaištingi adoptuotos šalies piliečiai, jie lieka savo šalies vaikais, pasiryžę padėti jai, jei tos pagalbos prireiktų. Tai rodo, kad nelengva nusigręžti nuo gimtojo krašto, bet neatsako į klausimą, ar galima tapti kitos šalies patriotu.

Antanas Maceina tarsi duoda suprasti, kad tai neįmanoma. Jis tvirtina, kad „kaip aš negaliu tapti kitu, taip lygiai aš negaliu svetimos istorijos paversti savo istorija. Mano asmens tapatybė yra ir mano istorijos tapatybė. Žmogus gali persikelti iš vienos erdvės į kitą, tačiau jis negali persikelti iš vienos istorijos į kitą“, kad „svetimą istoriją galima tik išmokti, bet ne ja gyventi“ ir kad „asmeniškai apsispręsti už svetimą istoriją reikštų save apgaudinėti“8. Detaliai nenagrinėsiu Maceinos minčių, bet įsidėmėtina, kad kalbėdamas apie asmens istoriją Maceina turi omenyje jo kultūrinį paveldą plačiąja prasme, taigi ne tik istoriją, bet ir kalbą, papročius, gyvenimo būdą, sąmoningą dalyvavimą tarpgeneracinėje tąsoje. Maceinos teiginiai yra skirti žmogaus ryšiui su tauta išryškinti, bet jie didele dalimi galioja ir tėvynei. Jie remiasi dviem prielaidomis. Kiekvienas žmogus esą turi itin glaudų nenutraukiamą ryšį su tauta ir tėvyne, ir pagrindinė patrioto ištikimybė yra tėvynei kaip tautos namams, o ne jos politinei santvarkai ar konstituciniams principams. Galima ginčytis dėl abiejų prielaidų. Maceinos nuomone, asmuo itin glaudžiai susijęs su savo praeitimi, istorija, gimtine. Jei vokietis prisiimtų Anglijos pilietybę, „nei jis pats, nei jo vaikai ar vaikų vaikai, net jei ir būtų jie gimę Anglijoje, niekados negalės savintis anglų istorijos taip, kad galėtų tarti: mūsų habeus corpus, mūsų Šekspyras, mūsų Byronas, mūsų karalienė Viktorija, nes tokia kalba būtų paprasčiausia netiesa“9. Maceina sutirština spalvas. Neseniai tą pilietybę gavęs vokietis negali sakyti „mūsų Byronas“, ar kad „mes laimėjome“ Antrąjį pasaulinį karą. Jo vaikaitis tai puikiausiai darys, jei jis nekalbės vokiškai, nebus susipažinęs su Vokietijos kultūra ir istorija, tegul ir žinodamas, kad senelis — vokiečių kilmės. Veikiau vaikaičio pastangos save vaizduoti vokiečiu būtų Maceinos minimas paprasčiausias melas. Tautinės tapatybės nelemia nei biologija, nei tėvų ar protėvių įsivaizdavimai ar įsipareigojimai. Pats žmogus turi prisiimti ją. Maceina teisingai nurodo, kad nelengva įsilieti į kitos šalies kultūrą. Iš pradžių kiekvienam imigrantui, išskyrus kūdikius ir mažus vaikus, nauja šalis yra nesava. Jos kultūra ir istorija ilgai liks svetimos, atkaklios pastangos įveikti tą svetimumą neduos didesnių vaisių. Bet ne visi atvykėliai turi tą patį ryšį su gimtuoju kraštu, ne visi buvo savo gimtinės patriotai, — ypač jei jie ten buvo diskriminuojami ir persekiojami. Nors kraštas buvo gimtasis, jis ir jo istorija nebuvo jų, jie tiek pat stebėjo juos supančią aplinką, kiek joje dalyvavo. Išvykę kitur, jie neatsisako tėvynės, nes jos neturėjo. Daugelis šitokių atvykėlių sieks atsikratyti savo praeities ir įsijausti į naujo krašto gyvenimą. Dėkingumo skatinami jie stengsis būti pavyzdingais piliečiais. Nors jų kilmė bus skirtinga negu čiabuvių, protėviai nesies jų su adoptuota šalimi ir neišnyks jų žinojimas, kad jie atvyko iš kitur, kai kurie gebės nuoširdžiai ir sėkmingai tapatintis su naująja šalimi ir padaryti ją sava.

Maceinai Lietuva yra tėvynė, nes ji yra lietuvių tautinė valstybė. Bet tautinė valstybė nėra visų idealas. Žmonės gali įsipareigoti valstybei ne etniniais ir kultūriniais sumetimais, bet dėl to, kad šalis ir jos politinės institucijos puoselėja laisvę, gerbia žmogaus teises, ir lygiai traktuoja visus gyventojus. Turiu omenyje požiūrius, panašius į Habermaso peršamą konstitucinį patriotizmą, kuris siekia sukurti postnacionalinę politinę tapatybę, grindžiamą demokratinių vertybių ir žmogaus teisių pripažinimu10. Konstituciniai patriotai sąmoningai įsipareigoja valstybei, pasiryžusiai gerbti liberalios demokratijos normas ir vertybes. Konstitucinis patriotizmas neegzistuoja vakuume, jį veikia vietos kultūra ir istorija, — ko gero, labiau negu daugelis jo entuziastų pageidautų ar norėtų prisipažinti. Bet ir kitos šalys gali įkūnyti panašias teises ir vertybes, demokratijos idealus. Šiuo atžvilgiu konstitucinis pat­riotizmas panašus į savybių patriotizmą. Jei žmogui gyvenimo būdas ir aplinka plačiąja prasme yra sudėtinė tėvynės dalis, ji yra viena ir nepakeičiama. Kitos šalys neišvengiamai stokos vietos kolorito ir daugelio tų savaime ne itin svarbių savybių, kurios reikšmingai prisideda palaikant ištikimybę tėvynei. Todėl švedų patriotai paprastai neiškeičia savo tėvynės į Daniją ir Norvegiją. Bet jei įsipareigojimas šaliai yra politinis ir grindžiamas pritarimu konstitucinei santvarkai, tai ištikimybės perkėlimas iš vienos šalies į kitą turi įveikti mažiau kliūčių. Jei esi prisirišęs prie Švedijos dėl jos demokratiškumo, tai persikėlęs gyventi Danijon po kiek laiko galėtum, gal net privalėtum, perkelti patriotizmą bei įsigyti jos pilietybę, ypač jei esi įsitikinęs, kad pritarimas politinei santvarkai yra išreiškiamas politiniu aktyvumu ir vertingų institucijų palaikymu, ir kad žmogus gali visapusiškai dalyvauti tik gyvenamosios šalies politiniame gyvenime. Sentimentai gimtinei lieka, bet jie nebėra lemiami.

Patriotai ir mylėtojai skiriasi ir kitais atžvilgiais. Jų prieiga prie ištikimybės objekto nėra vieninga. Frankofilas pirmiausia susižavi vienu ar kitu Prancūzijos ir jos gyventojų bruožu. Sukeltas prisirišimas ir pagarba ilgainiui apima vis platesnį savybių spektrą, o pirmąjį susižavėjimą lėmęs specifinis bruožas netenka savo išskirtinumo ir įsikomponuoja į bendrą foną. Patrioto ryšys su gimtąja šalimi turi kitą trajektoriją. Meilė tėvynei yra veikiama šeimos, mokyklos, bendros aplinkos, ji bręsta laipsniškai, didele dalimi nejučiomis, ji nesusitelkia į specifinius objektus. Net kai patriotizmas yra sąmoningai diegiamas, jis mažiau siejamas su konkrečiomis šalies savybėmis, labiau pabrėžiamas organiškas ryšys su tuo, kas sava. Vėliau išskiriami bruožai, kurie suteikia patriotizmui konkretumo ir ieškoma apčiuopiamų apraiškų, kurie telktų dėmesį į tėvynę, — ar tai būtų vėliava, ar himnas, ar nacionalinės šventės. Bet savumo jausmas lieka patriotizmo šerdimi. Lituanofilui teigiamos Lietuvos savybės skatina ja žavėtis, patriotizmui — suteikia konkretesnį pavidalą jau išsivysčiusiai ištikimybei.

Paminėsiu dar vieną skirtumą tarp patriotų ir mylėtojų. Patriotui rūpi, kad kas paveldėta iš protėvių, būtų perduota ateities kartoms, idant jo vaikai brangintų tai, ką jis brangino, idant nebūtų nutraukiamas ypatingas, istorinį matmenį turintis tarpgeneracinis tęstinumas. Jei vaikai ir vaikaičiai nusigręžia nuo tėvynės, jaučiamas ne tiek nusivylimas, kiek praradimas, skausmingas liūdesys dėl to, kad nepasisekė tiems, kurie brangiausiai — savo vaikams — perduoti to, ką pats gavai iš savo tėvų, tad ir itin brangini. Mylėtojai supranta savo prisirišimo savotiškumą, nesitiki, kad šiuo atžvilgiu vaikai sektų jų pėdsakais.

III

Ne vienas filosofas pabrėžia, kad teigiamos šalies savybės atlieka reikšmingą vaidmenį, skatinant meilę ir prisirišimą11. Tėvynė mums brangi dėl visokiausių priežasčių — ten gyveni tu, tavo draugai ir giminės, ten auginai savo vaikus ir palaidojai tėvus, ten esi supamas pažįstamų ir mielų vietų, ten kalbama suprantama kalba. Bet tokių savybių negana, reikia solidesnių, turinčių atitinkamą gravitas — kultūros laimėjimus, ūkio pranašumą, demokratiškumą, pakantumą, visų gyventojų lygų traktavimą. Klausiamas, kodėl jis įsipareigoja savo šaliai, patriotas veikiausiai gebės nurodyti teigiamas ir girtinas savybes, nors ne visada sulauksime rišlaus atsakymo. Bet ką sakytume apie žmogų, kuris atkakliai tvirtintų, kad myli šalį vien dėl to, kad ji sava ir ten jis augino savo vaikus — dėl to ir tik dėl to? Tokių žmonių yra, kaip ir yra žmonių, aiškinančių, kad jiems tėvynė brangi, nes ten praturtėjo. Toks atsakymas netenkina. Žmogus gali prisirišti prie tėvynės dėl savybių, kurios tik jam itin svarbios, ir šios savybės gali skatinti jį būti geru piliečiu, net aukotis dėl šalies gerovės. Bet patriotai paprastai didžiuojasi savo tėvyne, mano, kad ji turi savybių ar pasiekimų, kurių objektyvią vertę pripažintų neutralūs stebėtojai. Šie tėvynės bruožai ar laimėjimai neturi būti išskirtini, didesni ar reikšmingesni negu kaimyninių šalių. Patriotas gali pripažinti, kad kitos šalys yra daugiau pasiekusios, turi garbingesnę istoriją ir labiau lėmė žmonijos pažangą. Jis neturi galvoti, kad jo šalis yra pati iškiliausia, kad kitos šalys yra menkavertės, nepelniusios pagarbos ar palaikymo. Bet jis turi manyti, kad tėvynė verta palaikymo, kad įsipareigojimo jai nesukelia kaprizinga užgaida, panaši į įnoringą geltonų kaklaraiščių pomėgį, kad jo prisirišimo nelemia nusigręžimas nuo tikrovės, sąmoningas nutarimas nematyti tėvynės, kokia ji iš tiesų yra. Patriotui svarbu, kad jis galėtų didžiuotis tėvyne. Bet jei dėl kokių nors priežasčių tos teigiamos savybės pranyktų ar būtų nustumtos į antrąjį planą, jis nebūtinai manytų turįs atsiriboti nuo tėvynės. Patriotui tėvynė nėra tik tai, kas egzistuoja šiuo momentu, net jei „momentas“ tęstųsi kelerius metus ar dešimtmetį. Tėvynė yra ir tai, kas ji buvo praeityje, ir tai, kuo tikimasi ją būsiant ateityje. Skirtingai nuo laikino susižavėjimo, tąsa ir trukmė, praeitis ir ateitis atlieka svarbų vaidmenį lemiant, kaip mylime mylimąjį, kaip su juo elgiamės. Būtų sunkiau mylėti irzlų vyresnio amžiaus draugą, jei neprisimintume, koks jis buvo, ką jis jau nuveikė, kaip jis mumis rūpinosi ir mus veikė. Tėvai myli savo burkuojantį šešių mėnesių kūdikėlį, džiaugiasi juo tokiu, koks jis yra, bet jų meilę veikia žinojimas, kad jis greitai pradės kalbėti, vaikščioti, mąstyti, išvystys savo žmogiškąjį potencialą. Jei dėl kažkokių priežasčių paaiškėtų, kad kūdikis nesivystys ir nesikeis, kad liks toks, koks yra, tėvai ir toliau ji mylėtų, bet jau kitaip. Kaip meilė žmogui sietina su jo praeitimi ir numatoma ateitimi, taip ir tėvynės praeitis ir lūkesčiai dėl ateities veikia patrioto elgesį ir vertinimus. Jeigu tėvynė sukluptų, pradėdama karą su kaimynu ar persekiodama kitataučius, patriotas gali viltis, kad jo tėvynainiai atsipeikės, kad tie gėdingi epizodai yra nebūdingi nukrypimai, kurie po kurio laiko bus pašalinti, kad pasiseks atkurti teigiamus tėvynės bruožus12. Jis turi pagrindo manyti, kad dabar ne laikas liautis būti ištikimam, kad išbandymų valandomis jis kaip tik turi siekti laiduoti, jog tėvynė vėl būtų tokia, kokia buvo ir kokia dera būti. Maironis mylėjo Lietuvą dėl jau mūsų minėtų bruožų. Jis taip pat žinojo, kad ji iš dalies dar buvo „tamsi ir juoda“, nors vylėsi, kad ateityje, jai suklestėjus, rasis tvirtesnis pagrindas didžiuotis ja. Įsitikinimas, kad yra kuo didžiuotis, ženklina patrio­to ištikimybę tėvynei.

Galima įsivaizduoti, kad pilietis, kurio meilę ir įsipareigojimą tėvynei lemia vien asmeninės priežastys, — pavyzdžiui, kad ten augino savo vaikus ar sukūrė gerą gyvenimą, — stotų ginti jos pavojaus atveju. Jis prisirišo prie gyvenamosios aplinkos, jam svarbu, kad ji toliau klestėtų. Pagal mano siūlomą patrioto apibrėžimą jis nebūtų laikomas patriotu, nors savo darbais mažai kuo skirtųsi nuo nuoširdaus patrioto. Lyg peršasi išvada, kad patriotizmas sietinas su nuomonėmis ir įsivaizdavimais, o ne su veiksmais ir darbais. Tokia išvada būtų klaidinga. Nors darbai ženklina patriotą, veiksmais reiškiama ištikimybė yra tik viena būtina patrioto savybė. Ji nėra pakankama, nes veiksmų negana. Patriotas dar turi manyti, kad jo tėvynė objektyviai verta meilės ir įsipareigojimo. Nustojęs taip galvoti žmogus nebebūtų patriotas, nors tai nereikštų, kad jis nesirūpintų jos likimu, jai nesiaukotų.

Filosofas Simonas Kelleris argumentuoja, kad patrio­tizmas yra neišvengiamai susietas su tuo, ką Jeanas Paulis Sartre‘as vadina negryna sąžine (mauvaise foi), kuri yra saviapgaulės rūšis. Patriotas teikia ypatingą reikšmę tėvynei, kuri sukūrė tą supinančią aplinką, lėmusią jo dvasinį ir dorovinį brendimą, nuspalvino jo žvilgsnį į pasaulį, vertino įvairius reiškinius ir į juos reagavo. Jis taip susitapatina su tėvyne, kad patriotizmas tampa sudėtine jo savimonės ir kolektyvinės tapatybės dalimi. Šis susitapatinimas ir emocinis ryšys su tėvyne veikia, kaip jis mato ir vertina tėvynę. Patriotas tiki, kad jo tėvynė turi objektyviai vertingų savybių ir kad jo nuomonė apie šias savybes yra nešališka tikrovės vertinimo išdava. Pasak Kellerio, patriotas klysta, nes jo norai labiau negu faktai ir empiriniai duomenys lemia tėvynės vaizdavimą ir vertinimą, ypač jei jie nušviečia tėvynę neigiama šviesa. Patriotas laikosi teigiamos nuomonės, net kai ji nedera su tikrove. Lietuvis, manęs, kad JAV gerbia tarptautines teises, po Irako invazijos galėtų suabejoti JAV įsipareigojimu tarptautinei teisinei santvarkai, prieiti prie išvados, kad jis klydo ir kad JAV, kaip ir Rusija, ne palaiko, o griauna tarptautinę teisių santvarką. JAV patriotas taip nereaguotų. Jis nusisuktų nuo įsitikinimams prieštaraujančių faktų ir ieškotų aiškinimų, kurie leistų jam laikytis savo išankstinių nuostatų. Gal jis pradėtų save įtikinėti, kad tarptautinė teisė nėra reikšminga, tad nesvarbu, ar ji gerbiama, ar ne. Gal imtų teikti pirmenybę kitoms teigiamoms JAV savybėms, antai kad jos ūkis pažangiausias, kad ji turi didžiausią skaičių Nobelio premijų laureatų. Patriotas ne tik teigiamai vertina savo šalį, bet ir yra pasiryžęs, tegul ir nesąmoningai, išlaikyti šį teigiamą įvaizdį prieštaraujančių faktų akivaizdoje. Patriotui sunku išvengti negrynos sąžinės, nes jis negali sau prisipažinti, kad jo nuomonę apie tėvynę lemia noras ar poreikis apsaugoti teigiamą jos įvaizdį. Jei jis suprastų, kas yra tikroji jo vertinimų versmė, jis būtų verčiamas abejoti savo nuomonių apie tėvynę patikimumu, taigi ir ištikimybės tėvynei pagrindais, kas savo ruožtu griautų jo savivaizdį bei tapatybę, verstų jį permąstyti, kaip jis supranta tėvynę ir save13. To jis negali sau leisti. Pravartu priminti, kad patriotas neįsipareigoja tėvynei dėl jos savybių, bet dėl to, kad ji yra sava, užtat įsipareigojimas yra sietinas su įsitikinimu, kad ji kupina gerų savybių. Jis negali sau prisipažinti, kad jo norai ir vaizdavimai, o ne tikrovė lemia tai, kaip jis mato savo šalį14. Reikalai gali palankiai susiklostyti, ir patriotas niekada nebus verčiamas kritiškai vertinti savo tėvynės, tad nepastebės jokio atotrūkio tarp jo susikurto vaizdo ir to, kokia ji iš tiesų yra. Bet polinkis save apgaudinėti neišnyktų.

Kelleris atkreipia dėmesį į polinkį vaizduoti savo tėvynę rožinėmis spalvomis, nepripažinti jos trūkumų, gal ir pritarti neteisingiems valdžios veiksmams. Negalima neigti, kad esti aklų, agresyvių patriotų. Bet tvirtą prisirišimą prie tėvynės, taigi ir patriotizmo gajumą skatina ne tik negryna sąžinė. Ne mažesnį vaid­menį atlieka trys kiti veiksniai: polinkis gerai galvoti apie savuosius, tėvynės savybių įvairiapusiškumas, jos istorinis matmuo. Tėvynė yra dažnai vaizduojama idea­listiškai, kuriant jos įvaizdį neapsieinama be mitų, pagražinimų, nutylėjimų15. Pagrindiniuose pasakojimuose atgrasesni istorijos momentai apeinami arba pristatomi kaip nelaukti nukrypimai nuo normos. Patriotai puoselėja tokią tėvynės sampratą, prisideda prie jos kūrimo ir platinimo, nes ja nuoširdžiai tiki. Tad jie linkę iš pradžių neigti ar nuvertinti nemalonias tiesas, kurios nedera su teigiamu tėvynės įsivaizdavimu. Sunku pripažinti, kad ginkluotosios pajėgos vykdo karo nusikaltimus, jei valdžia skelbia, kad kariuomenė yra pati moraliausia ir nuosekliai laikosi tarptautinės teisės ir dorovės normų; kad šalies užsienio politika yra oportunistinė, jei teigiama, kad ji pagrįsta vertybėmis; kad pavydas ir savanaudiškumas, o ne plačiai deklaruojamas solidarumas ir broliškumo jausmai ženklina piliečių tarpusavio santykius. Noras gerai galvoti apie tai, ką mylime ar kas mums brangu, ir priešintis tam, kas verčia mus tai smerkti, nėra unikalus patriotams. Šis polinkis yra giliai įsišaknijęs žmonių psichologijoje.

Mes gerai galvojame apie mylimuosius. Meilė skatina mus suteikti teigiamą atspalvį jų bruožams, kuriuos kiti laiko nereikšmingais, rasti gero ten, kur kiti nemato nieko ypatingesnio, suteikti palankią interpretaciją mylimųjų veiksmams ir ketinimams. Ne paslaptis, kad meilė ir prisirišimas gali iškreipti mūsų vertinimus, neleisti mums matyti, ką kiti aiškiai mato. Mes pasitikime mylimaisiais ir skeptiškai vertiname žinias, kurios verčia mus abejoti esminiu jų gerumu ar piešia juos juodomis spalvomis. Pasitikėjimas paprastai nebūna iš piršto laužtas, nes draugai ir mylimieji daugelį kartų parodė esantys jo verti. Nepritariame juos žeminantiems pasakojimams, nes jie prieštarauja ne kartą išbandytoms draugo savybėms. Jei mes nedvejodami priimtume kaip tikrą pinigą gandus apie draugo išdavystę, jeigu nesipriešintume pasakojimams, kurie apdrabsto jį purvais, reikėtų klausti, ar išvis jį laikome draugu. Meilė ir draugystė neįmanoma be tarpusavio pasitikėjimo, nors gali vėliau paaiškėti, kad pasitikėta per greitai ar kad meilė užtemdė akis, skatino nusigręžti nuo tikrovės. Žmonės yra linkę save apgaudinėti, ypač kai vertina, kas brangu ir sava. Milijono JAV abiturientų apklausa parodė, kad visi apklaustieji manė, jog jie turi didesnius nei vidutinius gebėjimus sugyventi su žmonėmis, ir net ketvirtadalis tikėjo, kad jie tai daro geriau negu 99% kitų žmonių, taigi priklauso pirmaujančiam vienam procentui16. Šiuo atžvilgiu patriotų polinkis teigiamai vertinti tėvynę yra beveik užprogramuotas.

Poreikis gerai galvoti apie artimuosius nėra nepalaužiamas. Tai akivaizdžiausiai rodo skyrybų skaičius. Draugystės atšąla ir baigiasi, jei pastebime, kad draugas nebe tas žmogus, kurį įsivaizdavome, ar kad jis pakito (dažnai pakintame ir mes). Kraujo giminystė yra pastovesnė. Kartais net aiškinama, kad šeimos narių, ypač vaikų ir tėvų, tarpusavio meilė yra besąlygiška ir nepriklauso nuo asmeninių savybių. Mes mylime arba bent rūpinamės vaikais ir tėvais, broliais ir seserimis, net kai puikiai žinome jų ydas, pavyzdžiui, kad jie melagiai, sukčiai, išnaudotojai. Motina esą myli vaiką vien todėl, kad jis jos vaikas; vaikas — motiną vien todėl, kad ji jo motina. Tuo abejoju. Net jei vaikas yra užkietėjęs nusikaltėlis, motina veikiausiai įžvelgia žmogiškumo žiežirbų, kurių nepastebi kiti, arba prisimena, koks jis buvo vaikas ar palyginti nekaltas paauglys. Sūnus atpažins tėvą globėją tėve girtuoklyje, ir tas atpažinimas kartu su pareigos jausmu neleis galutinai išblėsti meilei ar prisirišimui.

Patriotai nemyli savo tėvynės dėl vieno išskirtinio teigiamo bruožo. Patriotų ištikimybę palaiko tai, kad jie teigiamai vertina daugelį šalies savybių, nors pačios svarbiausios dažnai sietinos su valdžios institucijų ir piliečių politika bei dorove. Jei šalis turi įvairių teigiamų bruožų, o kai kurie jų išnyksta arba paaiškėja, kad jie buvo labiau menami negu realūs, tai kiti, antai įnašai į mokslą ir menus, išlieka ir suteikia pagrindą patriotizmui. Amerikiečiai didžiuojasi JAV dėl jos vidaus, užsienio ir gynybos politikos, veiksmingo ūkio, konstitucijos ir teisinės santvarkos ir daugelio kitų savybių. Įsitikinęs, kad Vašingtonas vykdo agresyvią, ne visada pateisinamą užsienio politiką, amerikietis gali pripažinti, kad ji gėdinga, bet neatsisakys savo patriotizmo, nes toliau tiki, jog šalis objektyviai verta jo pasitikėjimo. Jis neapgaudinėja savęs. Tai ne tik post factum pasiteisinimo paieškų rezultatas, nes jis anksčiau vertino tokius bruožus kaip pagarba žodžio laisvei. Be to, savybės aprėpia plačias sritis, tad atskiri trūkumai nepaneigia teigiamo visumos vertinimo. Nors Lietuvoje teismai be rimtos priežasties skirdavo itin griežtas kardomąsias priemones, vien tai nesuteikė pagrindo nutarti, kad Lietuva negerbia piliečių žmogaus teisių. Visose šalyse esama rasistų, bet kiek jų turi būti ir kiek valdžia turi juos toleruoti, kad galėtum prieiti prie išvados, jog tėvynė proteguoja rasizmą? Sąžiningi žmonės gali nesutarti. Laikui bėgant gali radikaliai keistis patriotų saviprata. Vokietijos pavyzdys yra pamokomas. Dar XIX a. pradžioje vokiečiai save laikė kultūrine tauta (Kulturnation), o Vokietiją — mąstytojų ir poetų žeme (Land der Dichter und Denker). Antroje amžiaus pusėje pradėta didžiuotis šalies karine galia (bet ir muzika, mokslu, ūkio pažanga). Po Antrojo pasaulinio karo militarizmo neliko nė kvapo, buvo pabrėžiamas gerovės valstybės kūrimas. Vokietija atsitiesė, vokiečiai vėl galėjo būti patriotais. Tėvynės istorinė tąsa, tai, kad tėvynė išlieka, net jei ji okupuota, yra trečioji patriotizmo gajumo priežastis. Ir tamsiausiomis valandomis patriotas gali tikėtis, kad ji atgims, jos žmonės apsivalys, išsigydys. Atsitiesimas gali užtrukti dešimtmetį, pusę amžiaus, net ilgiau, bet tikslas nėra nepasiekiamas, ypač jei tauta ir tėvynė praeityje turėjo kuo didžiuotis, iš ko „stiprybę semtis“. Patriotas tiki, kad tėvynė bus tokia, kokia ji turėtų būti, o ne tokia, kokia ji neseniai buvo, o tada ji vėl bus verta ištikimybės17. Ne tik saviapgaulė ir užsi­spyrimas paaiškina patriotizmo gajumą ir ištvermę.

IV

Kellerio iššūkis patriotizmui yra labiau epistemologinis — patriotai negeba deramai matyti ir vertinti patria ir jos savybių, todėl esą negalima laikyti patriotizmo dorybe18. Savo klasikiniame straipsnyje „Is Patriotism A Virtue?“ Alisdairas MacIntyre‘as patriotizmui meta rimtesnį iššūkį19. Jis teigia, kad tikras patriotizmas sukelia pavojų nešališkai dorovei, nes esama aplinkybių, kai patriotas turi rinktis, ar jis liks ištikimas savo tėvynei, ar pažeis dorovės reikalavimus. MacIntyre‘as pateikia du patriotizmo ir dorovės konflikto pavyzdžius. Jei patrioto šalis būtų priversta varžytis su kita šalimi dėl ribotų, bet gyvybiškai svarbių gamtos išteklių, tai patriotas palaikytų savo šalį, net jei ji paskelbtų karą, siekdama užvaldyti visus išteklius. Arba galėtų kilti konfliktas tarp klajoklių genčių, pripratusių puldinėti ir niokoti kaimynystėje sėsliai gyvenančius ūkininkus, kurie savo ruožtu stengiasi užkariauti klajoklių žemes. Patriotas palaikytų savuosius be jokių išlygų, siekdamas išsaugoti savąjį gyvenimo būdą. Šie pavyzdžiai yra dirbtiniai. Neliko klajoklių ir neaišku, ar jų prisirišimas prie savo gyvensenos laikytinas patriotizmu. Šalys geba pasidalyti gamtos ištekliais be karo, nors galingesnės linkusios nuglemžti daugiau tų išteklių negu turėtų. Jei nebūtų gyvenimiškesnių pavyzdžių, konfliktas liktų labiau teorinis.

Pagrindinis MacIntyre‘o pavyzdys yra realistiškesnis. Esą kartais patriotizmas reikalauja, kad siekčiau įgyvendinti savo tėvynei gyvybiškai svarbų projektą, gal net būtiną jos išlikimui, nors projekto sėkmė prieštarautų svarbiausiems žmonijos interesams. Atseit Vokietijos patriotas Adamas von Trottas, kuris buvo nuteistas myriop dėl dalyvavimo pasikėsinime prieš Hitlerį 1944 m., pasirinko mėginti Hitlerį pašalinti nuo valdžios, užuot padėjęs sąjungininkams sunaikinti nacių Vokietiją, kas būtų reiškę baigtį 1871 m. sukurtai Vokietijai20. Patriotas gali atsirasti padėtyje, kurioje siekdamas likti ištikimas savo tėvynei yra priverstas nusižengti dorovei.

Patriotizmas nereikalauja lojalumo dabartinei valdžiai ir jos politikai. Demokratijoje patriotai ne tik kritikuoja valdžią, bet ir dažnai per rinkimus mėgina ją pašalinti. Jie gali, net kartais privalo griežtai vertinti nūdienos būklę, kritikuoti ne tik dabartinę valdžią, bet ir visą konstitucinę santvarką. Tai 1936 m. darė jaunieji katalikai, savo pareiškime „Į organiškosios valstybės kūrybą“ teigdami, kad „lietuviškąjį autoritetizmą galima laikyti tik pereinamąja mūsų valstybės gyvenimo forma“. 1935 m. lapkričio 2 d. savo laiške prezidentui Antanui Smetonai filosofas Stasys Šalkauskis smerkė tautininkų, taigi Smetonos valdžią, reikalaudamas ją nuodugniai pertvarkyti21. Buvo švelniai reikalaujama atsisakyti autoritarizmo ir grįžti prie demokratijos. Pareiškimas ir laiškas buvo rašomi iš patriotinių pozicijų, autoriai nesitaikstė su blogybėmis, kurios buvo skelbiamos tautos ir valstybės vardu, bet faktiškai kenkė tėvynei ir stabdė jos pažangą22. Filosofai Šalkauskis ir Maceina savo darbuose aiškino, kad tauta suvokia save ne tik kaip faktą, bet ir kaip pašaukimą bei uždavinį, tad ji turinti tobulėti. Tobulėti turi ir ją priglaudžianti bei užbaigianti tautinė valstybė, jos piliečiai, ypač patriotai. Norint tobulėti, reikia atpažinti trūkumus ir neigiamas tendencijas, su jomis kovoti ir jas įveikti. Šiuo atžvilgiu patriotizmui reikia kritiško, o ne pamaldaus požiūrio į valdžią ir dabartinę santvarką. Net galima tvirtinti, kad nesti tvirtos sąsajos tarp patrioto meilės tėvynei ir dabartinės jos valdžios, ypač jei tėvynė, kaip Maironio jaunystėje, okupuota. Jei, patrioto nuomone, valdžia tarnauja tėvynės interesams, jis palaikys ją kaip tik dėl to, kad ji imasi veiksmų, kurie leidžia tėvynei klestėti. Jei valdžia ar konstitucinė santvarka to nedaro, jis atsiribos nuo jų arba stengsis jas pakeisti ir pagerinti. Bet, pasak MacIntyre‘o, patrioto ištikimybė tėvynainių bend­ruomenei ir jos siekiui gyventi savarankiškai turi būti besąlygiška net žmonijos gerovės sąskaita. Von Trotto ištikimybė buvo 1871 m. sukurtai Vokietijos valstybei, jam būtų buvę nepriimtina, jei po karo Vokietija būtų netekusi didelės savo teritorijos dalies arba būtų padalyta į kokias šešias atskiras valstybes. Jis teikė pirmenybę tėvynės integralumui. Jei von Trottas būtų labiau įsipareigojęs vokiečių tautai kaip kultūrinei bendruomenei negu valstybei ar tėvynei, jis būtų galėjęs santūriau žiūrėti į valstybės žlugimą, nes vokiečių tauta ir jos gyvenimo būdas būtų išlikę po vieningos valstybės iširimo. Būta užuominų, kad Vokietijos padalijimas būtų vokiečiams naudingas, nes padėtų jiems apsivalyti nuo militarizmo. Antrajame pasauliniame kare vokiečiai turėjo rinktis tarp tėvynės ir dorovės normų. Nors jie vėliau tai neigė, beveik visi vokiečiai žinojo apie nacių vykdomas masines žudynes, jei ir nežinojo visų detalių23. Net dauguma žinančiųjų, kad režimas įkūnijo blogį, palaikė valdžią ir kovojo toliau.

Meilė žmogui, ne tik meilė tautai, gali susikirsti su dorove. Susan Wolf klausia, ar motina turėtų policijai išduoti savo besislapstantį sūnų, jei priešingu atveju būtų įkalintas nekaltas žmogus24. Dorovė reikalauja, kad motina neleistų nekaltam žmogui nukentėti. Bet jei ji nutartų apsaugoti itin brangų sūnų, nors ir pati nukentėtų, galėtume žavėtis ja, laikyti jos sprendimą ir charakterį vertus pagarbos, bet ir gailėtis, kad ji nusigręžė nuo dorovės. Šiuo atveju su dorove nederantis elgesys nepakerta pagarbos nusižengusiam. Konfliktas tarp meilės saitų ir dorovės rodo, kad dorovės normų pažeidimą gali sukelti motyvai, kuriuos sunku smerkti25.

Esama atvejų, kai patriotizmas skatins nepaisyti dorovės. Siekdami išvengti pasirinkimo dilemos, kai kurie filosofai perša tai, ką jie vadina nuosaikiuoju patriotizmu26. Šitoks patriotizmas pabrėžia būtinybę nesuabsoliutinti tėvynės ir valstybės bei gerbti dorovės reikalavimus. Jie laiko MacIntyre‘o piešiamą patriotizmą kraštutiniu. Nežinia, kiek pasiskelbusiųjų patriotais laikosi nuosaikaus ar kraštutinio patriotizmo, bet po Antrojo pasaulinio karo bent Vakarų šalyse skeptiškiau imti vertinti raginimai besąlygiškai įsipareigoti tėvynei. Kaip turėtų elgtis patriotas, jei tėvynei gresia mirtinas pavojus ir reikia ją ginti doroviškai abejotinais veiksmais? Ar patriotas turėtų išeiti į mišką partizanauti ir kovoti už laisvę, jei žino ar nujaučia (ir turėtų žinoti ar nujausti), kad gal reikės mirtimi bausti įtariamus kolaborantus, nors nebūtų geležinių jų išdavystės įrodymų. Tarkime, kad šalis A išmoko savo kareivius kovoti tik pagal teisingo karo taisykles ir niekada nepažeisti ius in bello diskriminavimo ir proporcingumo kriterijų. Priešas B tai žino ir tuo piktnaudžiauja. Jis nepaiso kriterijų, būdamas įsitikinęs, kad A neatsakys panašiais veiksmais. B įgyja pranašumą ir artėja prie pergalės. A turi dvi veikimo galimybes. Pirma, jis nustato, kad susiklostė itin katastrofiška padėtis (supreme emergency), leidžianti griebtis kraštutinių priemonių jai įveikti. Michaelas Walzeris pasiūlė ypatingos padėties sąvoką: kadangi nacių pergalė būtų privedus prie neregėto blogio ir barbariškumo įsiviešpatavimo, sąjungininkai esą įgijo teisę bombarduoti Vokietijos miestus ir masiškai bei sąmoningai žudyti civilius, nes pirmaisiais karo metais toks bombardavimas buvo vienintelė priemonė, kuri bent teoriškai galėjo kenkti naciams. Dorovės labui reikia pažeisti dorovę. Antroji galimybė — laikytis teisingo karo kriterijų, nors žlugtų tėvynė. Jei eiliniai kariai turi laikytis ius in bello kriterijų (pavyzdžiui, nežudyti civilių), net kai jiems gresia neišvengiama ir numatoma mirtis, panašios laikysenos reikalaujama iš valstybės. Esą geriau garbingai žūti negu negarbingai gyventi. Šitokiai išvadai priešinamasi nurodant, kad kareivis paprastai gali guostis, jog jam žuvus liks tautiečiai ir tėvynainiai, kurie tęs jo gyvenimo būdą ir tradicijas. Tautos ir valstybės išnykimas esą kitokio mąsto katastrofa, tad siekiant jos išvengti galima paskelbti katastrofišką padėtį. Peršama ir mintis, kad galima griebtis paprastai draudžiamų veiksmų ne tik tada, kai gresia totalus pralaimėjimas, bet ir kaip priemonės, kuria siekiama sudrausminti karo taisykles pažeidžiantį priešą ir taip išsaugoti daugelio savo piliečių gyvybes27. Čia ne vieta nei nagrinėti šį klausimą, nei apibrėžti dorovės principus.

Patriotizmas nesietinas vien su šitokiais dramatiškais iššūkiais. Tikimasi, kad prieš priimdamas kai kuriuos sprendimus patriotas, tegul ir nebūtinai sąmoningai, mėgins numatyti, kaip jo veiksmai paveiks tėvynės klestėjimą. Laukiama, kad kilus konfliktui tarp tėvynės ir savų interesų, patriotas teiks pirmenybę tėvynei, atsisakydamas asmeninės gerovės. Jei esama pagrindo manyti, kad migracija neigiamai veikia Lietuvos gerovę, patriotas turėtų neemigruoti į kitas šalis, net jei užsienyje uždirbtų daugiau ir gyventų patogiau. Bet ar „yra pagrindo manyti“, kad emigracija kenkia Lietuvai? Kai kuriuos klausimus galima spręsti objektyviai, jie nėra tik skonio ir išankstinių nuostatų reikalas. Dėl migracijos poveikio turėtume gebėti susitarti arba priartėti prie vieningos nuomonės. Ateitis yra iš dalies numatoma, nes yra pakankamai duomenų ir patikimų vystymosi scenarijų, pagal kuriuos galime modeliuoti, kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas paveiks SODRĄ, kiek keisis valdžios pajamos, kaip tai paveiks švietimo finansavimą ir aukštųjų mokyklų kokybę ir t. t. Charlesas Peguy kadaise pastebėjo, kad mes visada turime pasakyti, ką matome, bet visų pirma, ir tai yra svarbiau, mes visada turime matyti, ką mes matome. Jei esama pagrindo manyti, kad kai kurie veiksmai kenkia šaliai, tai lauktina, jog patriotas gebėtų tai pastebėti, panašiai kaip gailestingas žmogus atpažįsta momentus, kai reikia gailestingai pasielgti. Nereikia kas kartą aukoti savo interesus, bet vargu ar patriotais laikytini tie, kurie nuosekliai teikia pirmenybę savo interesams. Patriotizmas neturėtų likti be poveikio priimant sprendimus šalies gynybos ir saugumo, emigracijos, bėglių priėmimo, tautinių mažumų integracijos, mokymo prog­ramų klausimais. Lauktina, kad dabartinėmis sąlygomis patriotai teiktų daugiau reikšmės krašto gynybai, pritartų karinės prievolės gražinimui, būtų labiau linkę savanoriais stoti į kariuomenę. Tai sveikintina nuostata, bet, antra vertus, save patriotais laikantys lietuviai (ko gero, labiau negu eiliniai piliečiai) priešinsis ketinimams priimti gausesnį bėglių skaičių, įtariau žiūrės į kitataučius bendrapiliečius, skeptiškiau vertins mėginimus juos pilniau integruoti į šalies gyvenimą, dažniau įžvelgs tykančius pavojus „šeimyninėms vertybėms“, kurių daugelis jau seniai atsisakė, lietuviškumui ir lietuvių kalbos dominavimui viešojoje sferoje. Deja, patriotizmas dažnai skatina įtarumą „svetimųjų“ atžvilgiu, polinkį užimti gynybines pozicijas kultūros ir kalbos klausimais, didžiadvasiškumo stoką. Savaime aišku, kad ne visi patriotai taip elgiasi ir galvoja. Tėvynainiai turi dorovinę teisę teikti vieni kitiems pirmenybę, bet ši teisė gali pavirsti abejingumu kitiems, nepateisinamu, nes nereikalingu savanaudiškumu. Polinkis į uždarumą ir į abejingumą patriotų nepuošia.

V

Net griežti patriotizmo kritikai pripažįsta, kad dabartinėmis sąlygomis be jo apsieiti sunku. Jei patriotizmas yra yda, tai jis turi instrumentinės vertės. Jausdami didesnį solidarumą su tėvynainiais, patriotai, ko gero, bus dosnesni, labiau šelps bendrapiliečius, gal ir laimingiau gyvens. Patriotizmo ugdomas broliškumas skatina pilietiškumą ir rūpinimąsi bendrais reikalais. Patriotiniai jausmai yra klijai, kurie konsoliduoja politines bend­ruomenes ir valstybes, be jų žmonės negalėtų klestėti ir gyventi gerai. Žlugusios valstybės vaizdžiai primena veikiančių valstybių svarbą. Gyvename pasaulyje, kuriame patriotizmas yra gajus, o kosmopolitizmas nėra tiek išsivystęs, kad jis gebėtų sukurti tiek tarpusavio solidarumo, kiek pasaulis netektų, jei nebebūtų patriotizmo. Kelleris nurodo, kad moderni valstybė yra komp­likuotas ir sunkiai suvokiamas reiškinys, jos istorija paini ir prieštaringa. Mes esame susitikę tik su mažu tėvynainių procentu, aplankę tik dalį jos teritorijos. Tėvynė liktų daugeliui svetima, netaptų meilės ir ištikimybės objektu, jei sąmoningai diegiamas patriotizmas nesukurtų konkretaus apčiuopiamo tėvynės įvaizdžio. Patriotui lengviau įsipareigoti šaliai, nes jis turi supap­rastintą, pagražintą tėvynės sampratą, susitapatina su tėvyne, laiko patriotizmą sudėtine savo savipratos dalimi28. Nerealistiška manyti, kad būtų galima išugdyti plačios apimties ištikimybę tokiai abstrakcijai kaip tėvynei be patriotizmo. Esą reikia rinktis tarp patriotizmo su visomis jo ydomis arba susitaikyti su valstybe, kurios gyventojai minimaliai ugdys pilietiškumą. Kellerio manymu, šios dilemos galime išvengti, jei esame ištikimi ne valstybei ar plačiajai tėvynei, bet mažesniam vienetui, antai miestui arba regionui, kurį pažįstame tiesiogiai. Atitinkamomis sąlygomis šitoks „vietos“ patriotas gal stos ginti tėvynės, bet ne dėl to, kad jis vertina ją kaip tokią, bet kad ji yra reikalinga, idant klestėtų tai, kas jam iš tiesų svarbu. Žemaitijos „patriotas“ galėtų Lietuvą ginti ne dėl jos svarbumo jam, o todėl, kad Žemaitija smarkiai nukentėtų, jei ji būtų įjungta į bet kurią kitą valstybę. Reikia klausti, ar pilietiškumas be patriotizmo gali pakeisti tradicinį patriotizmą; ar sąmoningas pilietis yra patriotas; jei ne, tai ko trūksta jį paversti patriotu; ar tapimą patriotu reikėtų sveikinti, ar dėl jo apgailestauti?

Bet pirmiausia — truputį apie piliečius ir pilietiškumą. Pilietis yra žmogus, kuris turi ar gali gauti oficialų pilietybę patvirtinantį dokumentą (nors miesto piliečiais galime laikyti ir kitos šalies pilietybę turinčius nuolatinius gyventojus). Piliečiu paprastai tampama gimstant šalyje ar piliečių šeimoje, rečiau — prisiekiant kitai šaliai ir gaunant jos pasą. Šitokia pilietybė mažai įpareigoja. Pilietis turi laikytis įstatymų, mokėti mokesčius, bet tai daro ir toje šalyje gyvenantys nepiliečiai. Ir turistai yra baudžiami už smulkų vagiliavimą arba už prezidentūros pastatų ar tvoros apšlapinimą, nors yra pareigų, kaip karinė prievolė, kurios galioja tik piliečiams. Pilietis gali nesidomėti politika ir kitais bendrais reikalais, būti abejingas, net priešiškai nusiteikęs savo šalies atžvilgiu. Paprastai sunku netekti pilietybės. Piliečiui neatimamas pasas, jei jis piktavališkai kritikuoja valdžią, per socialinius tinklus niekina kraštą, linki jos gyventojams blogo. Iš „popierinių“ piliečių mažai ko tikimasi, jie minimaliai prisideda prie šalies gerovės. Kai kalbama apie pilietiškumą, tai turimi omenyje sąmoningi ar įsipareigoję piliečiai, kurie aktyviai dalyvauja šalies gyvenime, domisi politika, palaiko ir organizuoja įvairias iniciatyvas, siekiančias laiduoti šalies ir jos žmonių klestėjimą. Esama skirtingų sąmoningų piliečių apibūdinimų. Pasak vienos sampratos, geras pilietis vykdo įstatymus, padeda kaimynams, palaiko visuomenines talkas. Reiklesnė samprata teigia, kad sąmoningas pilietis stengiasi suprasti šalies trūkumų, kaip antai socialinės nelygybės, priežastis, su jomis kovoti ir jas pašalinti. Šios sampratos gali viena kitai prieštarauti — uolus įstatymų vykdymas gali padėti įtvirtinti praktikas ir normas, kurias, kitų piliečių supratimu, svarbu pašalinti29. Von Trottas buvo patriotas, bet pagal pirmąją sampratą jis nebuvo geras pilietis, nes pažeidinėjo įstatymus ir siekė nuversti valdžią.

Žmogus gali būti sąmoningas pilietis visur, kur tik gyvena. Atvykęs į Barseloną, jis aktyviai dalyvauja jos viešajame gyvenime, vėliau būna nepriekaištingu Romos, Miuncheno ir Briugės piliečiu, ne daug kuo skirdamasis nuo čiabuvių sąžiningų piliečių. Galime įsivaizduoti žmogų, kurio įsipareigojimas tėvynei yra antrinis ir netiesioginis. Kaip ir jo protėviai prieš šimtą metų, bavaras gali nuoširdžiai rūpintis Bavarijos ir jos gyventojų gerove, bet būti abejingas Vokietijai, išskyrus tuos atvejus, kai įvykiai kitur Vokietijoje smarkiai paveikia Bavariją. Jei įsipareigojama tik miestui ar regionui be jokių siekių ilgainiui iškovoti suverenumą arba jei įsipareigojimas permetamas iš vienos šalies į kitą, tai nesi patriotas, nors gali būti sąmoningas pilietis. Ir imigrantai gali būti pavyzdingi vietos piliečiai, nors jie lieka ištikimi savo gimtajam kraštui.

Ar sąmoningi piliečiai turi patriotams būdingų bruožų? Tikrai taip, nes nesi patriotas, jei nesi sąmoningas pilietis, nesirūpini šalies gerove, nesidomi politika ir t. t. Bet gali būti sąmoningas pilietis nebūdamas patrio­tu. Žmogus gali atlikti visas piliečio prievoles, nejausdamas ypatingo ryšio su tėvyne. Jo pilietiškumą gali lemti doroviniai, labiau kosmopolitizmo įkvėpti motyvai, antai kad šalyje uoliai kuriama daugiakultūrė visuomenė. Kitiems paskata gali būti įgimtas aktyvumas bei psichologinis poreikis dalyvauti viešajame gyvenime („komjaunuoliškumo sindromo“ variantas). Lemiamą vaidmenį gali atlikti noras sukurti kuo malonesnę gyvenamąją aplinką savo šeimai, tad žmogus rūpinasi kaimynystės saugumu, tvarko vaikų aikšteles, palaiko kultūros institucijas, įsijungia į nevyriausybines organizacijas ir t. t.

Kelleris aiškina, kad tokie pasaulio ar vietos piliečiai turi reikšmingų privalumų. Plačiau po pasaulį pakeliavę, daugiau jo matę, gyvenę skirtingomis sąlygomis jie gali lyginti gyvenamąją šalį su kitomis, geriau matyti, ką ir kaip reikėtų keisti. Jų lengvai nesuvilios idealizuotas tėvynės įvaizdis. Nesureikšmindami šalies svarbos, jie perdėm jautriai nereaguoja į kritiką, gali ramiau vertinti šalį ir pastebėti jos trūkumus. Pasaulio pilietis gali glaudžiai susieti savo likimą su gyvenamąja šalimi, tegul ir suprasdamas, kad ji — tik viena iš daugelio, ir anaiptol nėra nei unikali, nei išskirtinai vertinga. Dėl savo platesnės patirties ir mažiau emocingo požiūrio jis galės įžvalgiau vertinti, padėti priimti tinkamesnius sprendimus. O tokių sprendimų laukiama ne tik iš gero piliečio, bet ir iš patrioto30. Bet Kellerio argumentai įtikina ne visiškai. Nežinia, kiek tie privalumai, kuriuos jis priskiria pasaulio piliečiui, yra susiję su jo peršamu pilietiškumu, o kiek — su platesne erudicija, progomis keliauti, apsišvietimu ir kitokiomis galimybėmis, kurios neprieinamos eiliniam piliečiui. Patriotai irgi gali gyventi daugelyje šalių, įgyti panašios patirties, bet laikyti savo tėvynę unikalia. Prisirišimas nebūtinai užkerta kelia objektyvumui, gali net praskraidinti žvilgsnį, leisti matyti kai kurias ydas, kurių nemato mažiau įsipareigojusieji, nes patriotui itin svarbu, kad tėvynė būtų verta pagarbos. Ar patriotas, ar pasaulio pilietis objektyviau vertina gyvenamąją aplinką — empirinis klausimas, kuris kol kas nėra ištirtas nuodugniau.

Patrioto ištikimybė savo tėvynei yra gilesnė negu pasaulio piliečio, nes ją stiprina ryšiai tarp kartų, dėkingumas, atsakomybės jausmus. Patriotas turi ilgalaikius saitus su tėvyne, kuri yra jo tėvų ir protėvių žemė ir bus jo vaikų tėvynė. Jis stengiasi sukurti kuo geresnes gyvenimo sąlygas ne tik sau, bet ir savo vaikams bei giminėms. Tėvynės sėkmė susieta su tėvynainių gerove, tad ir ryžtas aukotis yra tvaresnis. Vietos ar pasaulio piliečiai tokio matmens neturi. Jei jie tvirti dabar, tai nežinia, kokie bus ateityje. Iš kitur čia atvykęs toks pilietis nejaus didesnio reikalo čia pasilikti, juolab kad žino, kad geba kitur sukurti pakankamai malonų gyvenimą. Jis nesijaudins, jei vaikai išvyks į kitą šalį, nes jis pats tą darė. Nors jam bus gaila, kad vaikai gyvena kitur, tas gailestis bus asmeninis. Patriotas jaus, kad vaikų išvykimas yra ir tėvynės netektis, kad ją palikus ji sumažinama. Jei pasaulio piliečio giminės gyvena ten, kur ir jis, tai toks pilietis įgytų papildomą paskatą dirbti jos naudai, — paskatą, kurią patriotai paprastai jau turi. Dėl per didelės ir aklos meilės patriotas gali priimti tėvynei kenksmingų sprendimų, bet intymi pažintis su jos istorija ir tėvynainių charakterio bruožais leis jam geriau suprasti, ko realistiškai galima iš jų tikėtis. Jis gal mažiau žino apie pasaulį ir daugiau — apie tėvynainius, bet tai svarbu, kai siekiama jų gerovės.

Patrioto susitapatinimas su tėvyne veikia jo reakcijas į tėvynės klaidas ir nusižengimus, kai valstybė arba tėvynainiai nesielgia, kaip turėtų, puolant kaimynus arba persekiojant kitataučius. Jei šitie nusižengimai yra itin grubūs, dėl jų nukenčia daugelis nekaltų žmonių, patriotas verčiamas permąstyti savo ryšį su tėvyne. Kraštutiniais atvejais jis gali nutraukti saitus, nes tėvynė nebeturi tų savybių, kurios palaikė jo ištikimybę. Jei draugas taptų žmogžudžiu, tai turėtume pagrindą, gal net pareigą nuo jo nusisukti. Antra vertus, rankų nusiplovimas gali būti perdėm lengvas sprendimas, ypač jei svarbų vaidmenį atlieka patrioto noras išlaikyti savo sąžinę švarią. Galima manyti, kad patriotai kaip tik turi palaikyti savo tėvynę sunkiausiomis jos valandomis, kai ji suklumpa ar nusideda. Ar dori patriotai elgiasi kilniau, jei palieka šalį arba tampa vidaus egzilais, ar jei pasilieka ir stengiasi radikaliai pertvarkyti, apvalyti ir išgydyti tėvynę, idant būtų galima ja vėl didžiuotis31. Grįžkime prie von Trotto, kuris ilgai gynė nacius, savo užsieniečiams draugams aiškino, kad jie nesupranta, kas vyksta Vokietijoje, ir ragino juos kovoti su savo pačių šalių blogybėmis. Ar jis būtų teisingiau elgęsis, jei galutinai pasibjaurėjęs nacių veiksmais būtų palikęs Vokietiją 1939 m.? Ar geriau padarė, pasilikdamas ir stengdamasis nuversti Hitlerį? Ne visi, palikę Vokietiją nacių siautėjimų metais, į ją sugrįžo karui pasibaigus. Veikiausiai sugrįžo tie, kurie laikė save ne tik Vokietijos piliečiais, bet ir patriotais, susietais su tėvyne tarpgeneraciniais ryšiais ir nelaikančiais tėvynės viena iš daugelio šalių, kuriose galėtų dorai ir maloniai gyventi. Yra ir kita medalio pusė. Dauguma pasilikusiųjų dorų patriotų liko patriotais, bet ne dorais, nes susitaikstė su blogiu. Patriotizmo poveikis nėra vienareikšmis. Jis gali skatinti kovoti su tėvynės ydomis ir nusižengimais net tada, kai būtų galima pateisinti nusigręžimą. Bet esama ir pavojaus, kad jis gali privesti prie dorovinio aklumo ir pasidavimo blogiui.

Susitapatinimas su tėvyne, kaip ir su tauta, leidžia žmonėms didžiuotis jų laimėjimais ir gėdytis dėl trūkumų. Polinkis didžiuotis kyla savaime ir yra sunkiai sutramdomas. Gerokai sunkiau prisiimti atsakomybę ar kaltę už nusižengimus, atsiprašyti nukentėjusiųjų, siūlyti kompensacijos ar stengtis atsilyginti kitais atgailos veiksmais. Kolektyvinės atsakomybės klausimas yra sudėtingas, jos priskyrimas prieštarauja plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad kaltė ir atsakomybė yra tik individuali ir sietina tik su konkrečiais kiekvieno asmens veiksmais, bet šios problemos čia nenagrinėsiu32. Galima primesti ar prisiimti atsakomybę už ankstesnių kartų nusikaltimus, jei patriotiniai ar tautiniai ryšiai yra ilgalaikiai, tvarūs ir įpareigojantys, taigi tik jei asmuo priklauso pastoviai tarpgeneracinei bendruomenei, su kurios veiksmais, net praeityje, jis jaučiasi susietas. Patriotai jaučiasi turintys tokius ryšius su tėvyne, kurių vargu ar turi paprasti piliečiai, ypač neseniai atvykę Kellerio pasaulio piliečiai, kurie, nors ir gebėdami veiksmingai atlikti visas piliečių pareigas, nekvaršina sau galvos dėl šalies praeities. Tiesa, daugelis sąmoningų piliečių jaučia atsakomybę už praeities nusižengimus, bet dėl to, kad daugelis jų yra ir patriotai.

Rašiau apie patriotus, tarsi jie turėtų aiškius, visuotinai pripažintus bruožus, leidžiančius juos lengvai atpažinti ir atskirti nuo kitų žmonių. Bet dėl patriotų bruožų ginčijamasi. Vieni filosofai į patriotų gretas įtraukia vadinamuosius savybių patriotus, kiti tokiam siūlymui priešinasi. Kai kurie kritikai nuosaikųjį patriotizmą, reikalaujantį nepažeisti liberalios dorovės normų, laiko „išromytu patriotizmu“. Pagal vieną patriotizmo samp­ratą jis tik retais atvejais prieštarauja dorovės normoms. Pagal kitą, išskirtinę reikšmę skirdamas įsipareigojimams tėvynei, patriotizmas kelia rimtą pavojų žmogaus moralinėms nuostatoms. Nesunku nustatyti, ar žmogus yra paštininkas, gaisrininkas, universiteto dėstytojas, bet patriotizmas nėra profesija. Galime užginčyti, kas yra patriotas ir kas ne, juolab kad patrioto sąvoka turi normatyvinį krūvį. Buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney‘s save laikė dideliu patriotu ir mėgino kitus mokyti, ko reikalauja patriotizmas. Daugelis respublikonų partijos narių irgi laiko jį garbingu patriotu. Man Cheney‘s yra bailys ir veidmainis, o ne patriotas. Negalime per aukštai pakelti kartelės. Jei peršamas idealizuotas patrioto apibūdinimas, jei jis vaizduojamas riteriu sans peur, sans reproche, dauguma save laikančiųjų patriotais liktų už borto. Tai būtų apibrėžimo trūkumas, nes siekiama apibūdinti esamus, o ne idealius patriotus. Vis dėlto patriotui keliami rimti reikalavimai, ir ne visi juos atitinka. Nors stengiamasi apibūdinti patriotus tokius, kokie jie yra, neišvengiamai pabrėžiami vieni bruožai, o ne kiti, nes patrioto sampratos skiriasi, kaip ir nuomonės, kaip patriotas turėtų elgtis tam tikromis aplinkybėmis.

Vis dėlto mėginsiu apibendrinti. Patriotas yra ištikimas savo tėvynei, nes ji yra sava ir turi arba gali atkurti kadaise turėtas objektyviai vertingas savybes. Jis susitapatina su tėvyne, su ja sieja savo likimą, jaučiasi esąs tarpgeneracinės bendruomenės narys. Jis rūpinasi tėvynainiais, puoselėja jų gerovę. Patriotas siekia savo šalies klestėjimo ir politinio suverenumo, yra pasiryžęs paaukoti savo interesus dėl tėvynės, o ypatingomis aplinkybėmis — ir pažeisti dorovės normas.

_______

1 Dalis svarbesnių filosofinių straipsnių anglų kalba apie patriotizmą yra surinkti Igorio Primoratzo redaguotame rinkinyje Patriotism, New York: Amherst, 2002. Taip pat žr. jo „Patriotism and Morality: Mapping the Terrain“, in: Journal of Moral Philosophy, 2008, Nr. 5, p. 204–226. Pirmines mano pastabas apie patriotizmą žr. mano skiltyje in: NŽ-A, 2015, Nr. 5.

2 Išsamesnis ištikimybės apibrėžimas nurodytų, kad ištikimas asmuo jaučia egzistuojant ypatingą, istorinį matmenį turintį ryšį tarp jo ir ištikimybės objekto (tai gali būti ir žmonės, ir kolektyvai), ir kad jis šį objektą nuosekliai palaiko didele dalimi dėl šio ryšio. Nėra ištikimybės be istorijos, negaliu būti ištikimas ką tik sutiktam žmogui, vienkartiniam geradariui ar praeiviui. Jei neseniai Vokietijos priglausti sirai stotų ginti Vokietijos, tarkime, Rusijos antpuolio atveju, jie tai darytų skatinami dėkingumo, o ne ištikimybės.

3 George Kateb, „Is Patriotism a Mistake?“, in: Social Research, 2000, t. 67, Nr. 4, p. 901–924. Paulis Gombergas tvirtina, kad patriotizmas iš esmės nesiskiria nuo rasizmo: Paul Gomberg, „Patriotism is Like Racism“, in: Ethics, 1990, t. 101, Nr. 1, p. 144–150. Martha C. Nussbaum apgailestauja, kad visuotinės liberalios demokratijos vertybės, antai laisvė ir teisingumas, sustoja galioti už valstybės sienų. Patriotizmas klysta, sureikšmindamas doroviniu požiūriu atsitiktinį faktą, būtent valstybės sieną, skirtingai traktuodamas už jos gyvenančius žmones. Tad auklėjime reikia skirti pirmenybę „pasaulio pilietybei“, ne valstybės: Martha C. Nussbaum, „Patriotism and Cosmopolitanism“, in: Joshua Cohen (ed.), For Love of Country, Boston: Beacon Press, 1996, p. 2–17. Simonas Kelleris argumentuoja, kad yra nesusipratimas kalbėti apie ištikimybę šaliai: Simon Keller, „Making Nonsense of Loyalty to Country“, in: Boudewijin de Bruin, Christopher F. Zurn (ed.), New Waves in Political Philosophy, London: Palgrave MacMillan, 2009, p. 87–104.

4 Patriotas galėjo nekęsti Lietuvos SSR ir siekti jos žlugimo kaip tik dėl to, kad jis buvo patriotas. Ypač jei jis tikėjo, kad LSSR nebuvo tik okupacinio režimo padalinys, o poreikis prisitaikyti prie valdžios primestų taisyklių demoralizavo tautiečius, pakirto jų savigarbą, skatino pataikauti blogiui.

5 Tautos savybes nagrinėju savo straipsnyje „Tauta“, in: NŽ-A, 2015, Nr. 1, p. 11–23.

6 Pauline Kleingeld, „Kantian Patriotism“,

Perspausdinta iš nzidinys.lt