M.Šešelgytė. Mažai valstybei reikia turėti daugiau ambicijų negu didesnei

Publikuota žurnale „Tribūna“, 28 Nr.

Lietuva vis labiau matoma Jungtinėse Tautose. Mūsų šalis buvo išrinkta į Saugumo Tarybą — tai didelis laimėjimas. Tačiau Lietuvoje apie mūsų narystę organizacijoje kalbama nedaug. Su politologe, VU TSPMI direktoriaus pavaduotoja, doc. Margarita Šešelgyte kalbėjomės apie organizaciją ir Lietuvos narystę joje.

Kodėl Lietuvai, kaip mažai valstybei, apskritai yra svarbi narystė JT?

JT narės yra beveik visos pasaulio valstybės. Tai yra globalus formatas. Jeigu tavęs nėra ten, tai tu nesi valstybių sąraše. Narystė, ko gero, neišvengiama, nes JT yra universali organizacija, sprendžianti pagrindinius saugumo ir tarptautinės politikos klausimus. Buvimas joje leidžia prie to prisidėti.

Reikia paminėti tai, kad JT ne visos valstybės turi vienodą įtaką. Be abejo, didelės valstybės, kurios moka didelius mokesčius, turės daugiau įtakos, mažos turės mažiau. Bet tarptautinių organizacijų privalumas yra toks, kad tam tikru metu tam tikrame kontekste maža valstybė gali pasijausti pakankamai didelė pagal jai suteikiamą priėjimą prie sprendimų priėmimo.

Čia galima paminėti Lietuvos dvejų metų narystę JT Saugumo Taryboje (ST) nenuolatinės narės statusu. Kodėl Lietuvai tai svarbu? Mažos valstybės gali būti užmirštos, jeigu jų vaidmuo tarptautinėje politikoje yra pasyvus. Lietuvos specifika ta, kad mes esame maža valstybė su nemažomis saugumo problemomis. Mums reikia nuolat būti dėmesio centre, kalbėti apie tai, kas mums aktualu tam, kad mus pastebėtų, ir neleisti, kad atsitiktų, kas atsitiko 1940 metais. Lietuva ir pasirinko strategiją — savo tarptautinės įtakos didinimą per aktyvumą. Šis reiškinys apibrėžiamas kaip aktyvi veikla tarptautinėse organizacijose, tarptautinėse operacijose, savo nuomonės išsakymas įvairiais svarbiais globalios politikos klausimais.

Įdomu tai, kad, kai Lietuva ėmė pirmininkauti ES Tarybai, nors viena iš mažųjų ES valstybių, ji tikrai buvo aktyvi ir labai matoma. Buvo įdėta labai daug pastangų — tiek diplomatų, tiek kitų valstybės tarnautojų — ir jos pasiteisino. Dažnas ES klausimais dirbantis žmogus įvairiose valstybėse nustebdavo, kai būdavo paminėtas Lietuvos gyventojų skaičius. Verta prisiminti ir regioninės lyderystės užsienio politikoje koncepciją, kuri buvo pristatyta 2004 metais, nors pastaroji buvo daug kritikuota, jos teigiamas aspektas — ambicijos, kurias Rytų partnerystės šalyse matome ir šiandien. Mažai valstybei reikia turėti daugiau ambicijų negu didesnei, nes tik taip ji gali būti matoma tarptautinėje politikoje.

Pirmininkavimas ES Tarybai ir buvimas nenuolatine JT Saugumo tarybos nare Lietuvai suteikė galimybę atsisėsti prie svarbiausių pasaulio valstybių stalo, prisidėti prie sprendimų priėmimo svarbiausiais tarptautinės politikos klausimais. Ukrainos krizė, tuo metu „okupavusi“ Saugumo Tarybos darbotvarkę, mums suteikė dar daugiau įtakos, nes mes tuos reikalus žinojome labai gerai, turėjome ekspertizę, galėjome kalbėti. Jei tuo metu svarbiausi būtų buvę, pavyzdžiui, klimato kaitos klausimai arba Sirijos klausimas, kuris jau vėliau atėjo į darbotvarkę — mūsų ekspertizė būtų šiek tiek apribojusi mūsų galimybę svariai pasisakyti, siūlyti sprendimus. O Ukrainos klausimu — labai tinkamas laikas ir vieta, tai tikrai prisidėjo prie mūsų įtakos tarptautinėje politikoje plėtotės.

Lietuva išreiškė siekį tapti JT Saugumo Tarybos nenuolatine nare jau 1996 m. Dėl kokių priežasčių ši pozicija buvo suteikta tik 2014–2015 metų kadencijai?

Iš tiesų tai yra svarbi pozicija, dėl kurios kaunasi daug ir mažų, ir vidutinių, ir didelių valstybių, nes tai yra jų gyvenimo šansas atsisėsti tarp galingųjų ir priimti sprendimus. Konkurencija nemaža, konkuruojama regionuose ir kadangi ne viena Lietuva tos pozicijos siekė, užtruko įrodyti, kad mes tinkamiausi. Tai — sudėtingas ir ilgalaikis darbas: mūsų diplomatų nuolatinis darbas, susitikimai, pasakojimai apie Lietuvą, parama kitiems, pasitikėjimo kūrimas. Tokia yra gausa darbų, kurie turi būti padaryti tam, kad ateitum iki to laiptelio. 1996 metais — Nepriklausomybės pradžioje — būta vienokių patirčių ir tik per ilgą laiką, kai įrodėme, kad esame patikima narė, kad mumis galima pasikliauti, gavome galimybę kalbėti, būti mikrofonu kitoms valstybėms.

Kaip vertinate lietuvių atstovų padėtį JT?

Kai kurios šalys turi daugiau atstovų, kai kurios mažiau. Kiek žinau, Lietuva yra vadinama underrepresented — mūsų atstovų ekspertiniu lygmeniu JT ir jos įvairiose agentūrose ir institucijose yra nepakankamai, ir teigčiau, kad tai šiek tiek siejasi su mūsų valstybės dydžiu ir istorine patirtimi. Viena vertus, nors mūsų nedaug, tai neturėtų būti esminis dalykas (kvotų sistema). Antra vertus, patirties nebuvimas taip pat yra reikšmingas, nes, pavyzdžiui, švedai yra stiprūs JT agentūrose. Jie turėjo ilgą patirtį nuo Antrojo pasaulinio karo, o mes buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, ir priėjimas prie JT agentūrų nebuvo įmanomas, nebent būtume atstovavę Maskvai. Taigi laikas, per kurį galėjome įsitvirtinti, dar labai trumpas. Trečia, lietuviams reikia išmokti, kad pasaulio globali politika nesibaigia ties Rusija ir jos keliamomis problemomis. Yra ir kitokių klausimų, tokių kaip klimato kaita, globali migracija, ir, jeigu nesidomėsime, tai nežinosime ir neturėsime ko pasiūlyti. Tiesiog taip apribotume savo konkurenciją kovoje dėl reikšmingesnės pozicijos.

Kalbant apie Lietuvos pirmininkavimą JT, svarbiausius klausimus ir keliamus uždavinius jau paminėjote, bet turbūt yra kitų reikšmingų veiksnių, susijusių su mūsų šalimi?

Ką tik baigėsi dveji metai mūsų nenuolatinės narystės JT ST. Aš manau, kad tai — labai svarbus žingsnis. Viena vertus, mūsų diplomatai įgijo patirties, galbūt jie bus geriau pasirengę dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl vietų JT institucijose. Visgi kitas labai svarbus dalykas, kurį pastebėjau ir dėl kurio man buvo labai smagu, kaip visuomenė iš to mokėsi. Būdama Saugumo Tarybos narė, esi priversta dalyvauti ir domėtis diskusijomis labai įvairiais klausimais ir priimti tam tikrus sprendimus. Klausimų buvo įvairių, dabartinė saugumo padėtis pasaulyje yra labai sudėtinga, ir tos diskusijos iš ST persikėlė į mūsų naujienų portalus, ko anksčiau nėra buvę.

Džiaugiuosi, kad ir mes pradedame diskutuoti globaliomis temomis, o žmonės domisi jomis ir turi savo nuomonę. Tai yra labai didelis skirtumas tarp tų valstybių, kurios seniai turėjo prieigą prie tarptautinės politikos, ir mažų valstybių, neturėjusių didesnės globalios politikos patirties. Man pačiai teko ne kartą būti Portugalijoje, kolonijų turėjusioje valstybėje, kur tiesiog paplūdimyje dirbantis ledų pardavėjas demonstruoja puikias tarptautinės politikos žinias: jis turi savo nuomonę apie Brazilijos užsienio politiką, apie klimato kaitą, apie Afrikos aktualijas. Pas mus vis dar vyrauja siaurokas požiūris į globalaus pasaulio problemas. Aš manau, kad kuo daugiau mes dalyvausime, tuo žmonės labiau keisis, o tai labai svarbu, nes pasaulis tampa labiau globalizuotas, trinasi sienos, vyksta migracija. Esame pasaulio piliečiai vienaip ar kitaip ir tam, kad būtume sėkmingi pasaulio piliečiai, turime dalyvauti bendrose diskusijose.

Kaip manote, ar Lietuva išpildė lūkesčius, kalbant ir apie organizacijos, ir savo išsikeltus?

Tai įvertinti labai sudėtinga. Užsienio reikalų ministerija turėjo konkrečių lūkesčių, bet manau, kad svarbu yra tai, jog mes pakliuvome ten sėkmingu laiku mums, buvome aktyvūs ir, mano nuomone, su mūsų 3 milijonais gyventojų ir ribotais ištekliais pasirodėme tikrai labai neblogai.

Lietuvos iniciatyva Saugumo Taryba pirmą kartą priėmė dokumentą, įtvirtinantį Europos Sąjungos, kaip strateginės Jungtinių Tautų partnerės, statusą. Ar tai inicijavo pokyčius? Kokie to privalumai?

Aš į strategines partnerystes dažnai žiūriu rezervuotai, tai yra jau esamo statuso įtvirtinimas arba kažkokia deklaracija, kuri labai daug nepasiūlo. Yra tam tikrų formatų, kur ES kalba vienu balsu Jungtinėse Tautose, tai yra ypač galingas ir svarbus veiksnys. Kai kalba 3 milijonai — vienas dalykas, o kai kalba 508 milijonai, yra visai kas kita. Ir tada mūsų pozicija, deranti su kitų ES valstybių, niuansuojasi, visgi Lietuva, veikdama su kitomis ES narėmis, turi visiškai kitokią jėgą pasaulyje negu turėtų, jeigu bandytume savo interesus gintis patys.

Anksčiau Lietuvos balsas JT Generalinėje Asamblėjoje dažniau sutapdavo su JAV lyginant su vėlesniu laikotarpiu. Tai galima traktuoti kaip Lietuvos balansavimą tarp JAV ir ES. Kada Lietuva yra linkusi palaikyti JAV, o kada ES?

Jeigu teigsime, kad dabar ES kalba vienu balsu, tai JAV pozicijos palaikymas tikriausiai taps sudėtingesnis, bet reikia turėti omenyje, kad, nepaisant tam tikrų skirtumų, dažniausiai dauguma klausimų JAV ir ES pozicijos vis dėlto sutampa. Juk tai yra strateginės partnerės, Euroatlantinė bendruomenė. Be abejo, yra tam tikrų klausimų, pavyzdžiui, balsavimas UNESCO dėl Palestinos narystės — JAV turėjo vieną poziciją, dalis Europos valstybių — kitokią. Lietuva palaikė JAV. Buvo daug smerkiančių Lietuvą, jog ši pamynė etinius įsipareigojimus, juk esame maža valstybė, kuri kovojo dėl nepriklausomybės. Mes žinome, kaip sudėtinga, kai kiti nepalaiko kovos dėl laisvės. Vis dėlto JT yra universali organizacija, kuri atspindi globalią politiką, kai kurie sprendimai priimami remiantis vertybėmis, kiti partnerystėmis, treti — susitarimais. Lietuvos situacija yra sudėtinga dėl saugumo grėsmių. JAV yra mūsų esminis saugumo garantas. Ir todėl nenuostabu, kad, kai vyksta didžioji politika, mes turime niuansuoti savo poziciją.

Jūsų nuomone, kaip reikėtų padidinti Lietuvos aktyvumą ir matomumą JT, kad Vilnius taptų tarptautinių konferencijų, iniciatyvų ir tarptautinių organizacijų atstovybių centru? Kaip Lietuva galėtų prisidėti prie organizacijos stiprinimo?

Labai platus ir sudėtingas klausimas. Kiekvieno aspekto negalima paliesti. Kaip tik dabar atėjau įkvėpta susitikimo su mūsų Adaptyviosios lyderystės kurso studentais. Šis kursas yra paremtas Harvardo metodika, kuri teigia, kad lyderystės galima išmokti, ir jos esmė yra gebėjimas mobilizuoti kitus su labai gera idėja. Lietuva yra maža valstybė, kuri turi atrasti savo nišą, patraukiančią kitus idėją. Lietuva bando rasti šią nišą stipriai akcentuodama vertybes užsienio politikoje. Bet to neužtenka, reikia kažkaip išsiskirti iš skandinavų, kurie irgi yra vertybiški užsienio politikoje, ir tai yra jų stiprus ženklas, kuris kuria įtaką. Pasižiūrėkite, kiek skandinavų yra buvę NATO generaliniais sekretoriais. Viena iš galimų nišų — darbas su Rytų partnerystės šalimis. Bet ir šioje srityje turime išsiskirti iš kitų tai aktyviai darančių — lenkų, estų, latvių. Kad einame teisinga linkme, rodo, tarkime, balsavimas Eurovizijoje, kai gruzinai ir ukrainiečiai duoda mums daug balsų — tai parodo mūsų švelniąją galią. Vis dėlto siekiant įtakos svarbu išmanyti ir kitas temas, nes ne visiems šis regionas yra svarbus ir, jeigu mes norime, kad regionas būtų reikšmingas ir kitiems, turime kai ką jiems duoti.

Perspausdinta iš bernardinai.lt