M. Jastramskis. Balsavimas Eurovizijoje: mes jau — nebe posovietinė šalis

mazvydas-jastramskis_H_465_sh

Prieš kiekvieną „Eurovizijos“ renginį ekspertai mums sako, kad šis konkursas Europoje nėra toks reikšmingas, kaip atrodo lietuviams. Nepaisant to, kiekvienais metais į karštas diskusijas įsivelia didelė dalis elito ir visuomenės, nors nebūtinai ginčijamasi apie muziką — štai šį kartą buvo svarbiau Rusijai neskirti taškai negu pats mūsų atstovų pasirodymas. Galbūt Eurovizija jau seniai tapo ne muzikiniu, o politiniu konkursu, bet tai įsisąmoninome tik dabar?

Dažnas atsakytų, kad autoriaus klausimas kvailas — juk akivaizdu, kad taip, niekas tų dainų neklauso, visi balsuoja už draugiškas šalis. Ir tuo pačiu pridurtų, kad štai mūsų šeimai tai labai patiko šveicarų pasirodymas. Marčia net tris kart už juos balsavo telefonu, o anūkas pabuvo maištininku ir palaikė moldavus, nes gerai sugrojo jie dūdom.

Liaudies išmintis dažnai talpina dvi tarpusavyje prieštaraujančius elgesio modelius. Puikų pavyzdį pateikia JAV psichologas Davidas Myers‘as: du posakiai„per daug virėjų sugadina sultinį“ ir „dvi galvos geriau nei viena“ sunkiai dera tarpusavyje, nors abu traktuojami kaip sveikas protas. Panašiai su Eurovizija — kiti balsuoja politiškai, bet mes tai taip nedarom (išskyrus tą nelemtą politikuojančią komisiją). O gal veikia ir tas, ir anas veiksnys?

Nepretenduoju į originalumą, keldamas klausimą dėl politinių balsavimo motyvų Eurovizijoje. Vienas pirmųjų apie tai prieš kelis metus rašė Karolis Žukauskas. Šiandien jau būtų sunku išvardinti visus, kurie palietė vieną ar kitą politinį konkurso niuansą. Tačiau įspūdžiai, remiantis konkrečių metų balsavimais, gali būti selektyvūs — reikėtų įvertinti platesnį kontekstą, palyginti buvusias ir esamas tendencijas Eurovizijoje. Gal čia gali padėti mokslas?

„Facebook“ mačiau idėjų, kad politologijos studentai apie Eurovizijos balsavimus galėtų rašyti baigiamuosius darbus. Trumpa mokslinės literatūros paieška parodė, kad tai toli gražu ne originalus sumanymas. Apie Euroviziją tyrimų galima rasti įvairiuose mokslo žurnaluose — nuo skirtų socialiniams tinklams iki politinės ekonomijos. Pradėkime nuo statistikos apie panašiai balsuojančias valstybes.

Kas už ką balsuoja

Atrodytų, viskas paprasta — Balkanai balsuoja už Balkanus, Moldova remia Rumunija, Lietuva — Gruziją ir taip toliau. Tačiau balsavimo blokai, jeigu žiūrėti į Eurovizijos istoriją, nebuvo visada tokie patys. Aiškesnis pasidalijimas atsirado konkursui plečiantis, paskutiniame praėjusio amžiausdešimtmetyje: jeigu 1975–1980 m. egzistavo tik viena aiškesnė „draugų“ pora (Prancūzija ir Jungtinė Karalystė), tai per pastaruosius 20 metų išryškėjo daugiau blokų.

Atlikęs 1998–2012 m.balsavimo statistinę analizę, pačiame naujausiame Eurovizijai skirtame tyrime (mokslo žurnalas „Social Networks“) politologas Nicholas Charronas suskirstė šalis į klasterius pagal tai, kaip dažnai ir kiek jos viena kitą remia. Remiantis šiuo tyrimu, Lietuva natūraliai patenka į klasterį su Estija ir Latvija.Tiesa, pastarosios šalys visų pirma panašiausios tarpusavyje, o jau lyginant su visomis kitomis, šioje grupėje atsiranda ir Lietuva.

Kas toliau? Baltijos šalys, kaip grupė yra artimiausios Skandinavijos ir angliškai kalbančių šalių–Maltos klasteriams. Įdomu, bet pastaroji panašiausia būtent į Jungtinę Karalystę ir Airiją, kurios savo ruožtu dėl emigrantų indėlio vis dažniau paremia Lietuvą. Apskritai, vertinant balsavimo nuoseklumą, posovietinių šalių grupė, kurios lyderė yra Rusija, mums gana tolima. Eurovizijos mokslas aiškiai sako — mes jau nebesame posovietinė šalis.

O kaipgi Lietuvos santykis su Gruzija? Vertinant šalių poras, šių dviejų valstybių šališkumas viena kitos atžvilgiu (tiesa, labiau iš Lietuvos pusės) yra didžiulis ir patenka į šališkiausių porų dešimtuką 1998–2012 metų periode (kartu su Turkija ir Azerbaidžanu, Moldova ir Rumunija ir kitomis „tradicinėmis šeimomis“). Šališkumas įprastai tyrimuose nustatomas pagal tai, kiek skiriasi konkrečios valstybės duoti balsai nuo visų „priėmėjai“ skirtų balų vidurkio. Pavyzdžiui, 2010 m. Baltarusija vidutiniškai gavo mažiau nei 0,2 taško, tačiau Gruzija jai skyrė visus 12. Šališkumas akivaizdus.

Vis dėlto, vertinant visą Eurovizijos šalių „voratinklį“, Gruzija yra artimesnė likusiai posovietinei erdvei (išskyrus Baltijos šalis), negu Lietuvai. Pažvelkime į šių metų rezultatus, trijų šalių (Rusija, Gruzija, Lietuva) trikampį: Rusija su Gruzija pasidalino po 5, Gruzija Lietuvai 3, Lietuva Gruzijai 6, Lietuva su Rusija po nulį. Išvada yra paprasta: Gruzija vis dėlto artimesnė Rusijai, o jeigu dar įvedame kitas šalis į kontekstą, Lietuva iš tokio klasterio visiškai iškrenta.

Galbūt Eurovizijos statistika rodo šį tą daugiau? Abiejų tautų draugiškumo įrodymų apstu, tačiau nesame tokie jau panašūs į gruzinus. Panašiai kaip ir Eurovizijoje, lyginant įvairius socialinius, politinius ir ekonominius rodiklius, Gruzija dar išlieka gerokai arčiau posovietinės erdvės, negu mes ar latviai.

Kas svarbiausia — politika ar daina?

Kadangi Lietuvos balsavimas už Rusiją per pastaruosius 15 metų tikrai nebuvo nuoseklus, šių metų atvejis, žiūrint tik į patį (neduotų) balų kiekį, visiškai nėra ypatingas. Iš kitos pusės, pasitaiko, kad konkrečiais metais tam tikra valstybė išreiškia savo nuomonę dėl politinės dainos žinutės. Pavyzdžiui, Izraelis nuo 1989 m. neskiria Vokietijai taškų, tačiau yra ryški išimtis: 1999 m. duota net 12 balų už dainą „Reise Nach Jerusalem“ („Kelionė į Jeruzalę“).

Būna ir taip, kad valstybės politinis įvaizdis pakenkia jos atstovams. Buvęs BBC komentatorius Terry Woganas yra iškėlęs hipotezę, kad sumažėjęs Jungtinės Karalystės populiarumas Eurovizijoje yra susijęs su šalies įsitraukimu į Irako konfliktą. Neverta ieškoti paralelių tarp to ir Rusijos, tačiau reikia atkreipti dėmesį į principą — net jeigu mūsų komisijos sprendimą paskatino ne tik muzikiniai motyvai, Lietuva nėra nei pirmas, nei tikriausiai paskutinis atvejis, kai balams darytų įtaką einamoji politika. Gal komisija tiesiog nepatikėjo Polinos Gagarinos „kelione į taiką“.

Tačiau einamieji politiniai dalykai ir dainų žinutės (arba po jomis slypintys viešieji ryšiai, kaip Rusijos atveju) yra dalykas, kuris gali paaiškinti tik atskirus atvejus. Norėdami geriau suprasti Eurovizijos logiką, turime daugiau dėmesio skirti dėsningumams. Apibendrinant kelių tyrimų rezultatus, Eurovizijoje balsavimas priklauso nuo šių dalykų: geografinio artumo, kultūrinių panašumų (kalba), istorinės praeities, pačių dainų patikimo klausytojams.

Galime šiuos veiksnius vadinti politika, tačiau visa tai (išskyrus muziką, žinoma) taip persipynę, kad ginčas būtų lyg apie vištą ir kiaušinį. Yra ir toks dalykas, kaip atsilyginimas už balsus šaliai, kuri prieš metus konkrečiai valstybei buvo dosnesnė. Tačiau, kaip įrodo belgų ekonomistai Victoras Ginsburghas ir Abdul G. Noury, šis efektas faktiškai išnyksta, kai atsivelgiama į kultūrinius panašumus. Atkreipkite dėmesį — kiekvienas iš aptartų veiksnių daro įtaką, tačiau nepaaiškina visko.

Atrodytų, viskas kaip ir aišku — į Eurovizijos katilą susiplaka kaimynystė, kultūriniai panašumai ir muzika. Tačiau naujausias N. Charrono tyrimas atskleidžia esminį momentą, kuris iki šiol buvo praleistas. Dažniau į šališkumą yra linkusios būtent tos šalys, kuriose demokratija yra problematiška. Konkrečiau, jeigu valstybėje klesti korupcija, o viešasis sektorius veikia neefektyviai, gerokai didesnė tikimybė, kad tokia šalis Eurovizijoje balsuodama remsis kitais nei muzikiniais kriterijais.

Šis atradimas neša itin svarbią žinią: Eurovizijoje balsavimas atspindi tai, kokia yra šalyje visuomenė ir politinė santvarka. Jeigu valstybėje nepotizmas laimi prieš meritokratiją (pareigų užėmimas pagal nuopelnus), tuomet ir Eurovizijoje taškai bus dalijami ne pagal nuopelnus. Ne atsitiktinai šališkiausių šalių porų dešimtukevisiškai dominuoja šalys, kurios arba neseniai atsikratė autoritarinio režimo, arba iki šiol turi problemišką demokratiją: Azerbaidžanas, Moldova, Turkija, Albanija ir taip toliau.

Ką tai pasako apie Lietuvą? Taškų neskyrimas Rusijai gal ir yra einamosios politikos išraiška, tačiau, pagal tyrimus, komisijos kaip tik linkusios būti daugiau nešališkos, nei visuomenė. Bet kokiu atveju, gerokai svarbiau Eurovizijoje yra nuoseklus šališkumas, būdingas šalims su favoritizmo, nepotizmo nuostatomis — kai nuolat balsuojama už „draugą“, nepaisant to, ką jis dainuoja ar daro (pavyzdžiui, posovietinių šalių grupė su lydere Rusija).

Žinoma, net Vakarų šalys yra kažkiek šališkos, tai natūralu (pavyzdžiui, Skandinavijos klasteris). Tačiau daugiau tikėtina, kad jos balsuos, skirs daugiau taškų ir pagal dainą. Eurovizijos mokslas rodo, kad, bendrai paėmus, esame arčiau Vakarų, nei Rusijos. Eikime ta kryptimi ir toliau.

Perpublikuota iš delfi.lt