M. Jastramskis. Laimėjimas, perrinkimas ir Latvijos partinės sistemos problemos
Šeštadienį Latvijoje vykę Saeimos rinkimai natūraliai sulaukė nemažai dėmesio Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Dalis antraščių ir komentatorių skelbė, kad rinkimus laimėjo daugiausiai balsų ir vietų parlamente gavusi prorusiška partija „Santarvės centras“, vadovaujama Rygos mero Nilo Ušakovo. Kita dalis atkreipė dėmesį, kad premjerę Laimduotą Straujumą remianti koalicija buvo perrinkta, nes gavo daugiau nei pusę vietų Latvijos parlamente.
Saeimos rinkimai ir reakcija į juos Lietuvoje — puiki proga pakalbėti apie du svarbius dalykus. Pirma, kiek mes žinome apie broliškosios Latvijos partinę sistemą ir ar to tikrai pakanka? Ir antra, ką reiškia rinkimuose „laimėti“, o ką „perrinkti“? Šiuo atveju pabandykime apie abu aspektus padiskutuoti kartu, teorinius argumentus (antrasis klausimas) iliustruojant Latvijos rinkėjų ir partijų empirika (pirmasis klausimas).
Panašiai, kaip populiarioje švedų grupės ABBA dainoje, vyraujantis diskursas žiniasklaidoje, nušviečiant dažnus rinkimus, yra paprastas: pirma vieta pagal balsus — pergalė, o laimėtojas turėtų pasiimti viską. Toks požiūris, beje, nėra teoriškai nepagrįstas — jis remiasi vienu iš Arendo Lijpharto išskirtų demokratijos tipų, mažoritarine arba, paprasčiau kalbant, daugumos demokratija. Tokioje santvarkoje rinkimų laimėtojas automatiškai gauna daugumą parlamente arba bent jau tokią mažumą (pavyzdžiui 49 procentus vietų), kuriai niekas negali mesti rimto iššūkio. Šį rezultatą padeda užtikrinti vienmandačių apygardų rinkimų sistema ir viena dominuojanti socialinė takoskyra. Tokių valstybių pavyzdžiai — JAV ir Jungtinė Karalystė iki 2010 metų.
Komentaro pradžioje minimų antraščių problema — ne teorijoje, tačiau atvejo, kuriam ji taikoma aprašyti, neatitikime. Mažoritarinės demokratijos terminai netinka daugiau į konsensuso tipą panašioms šalims, kurios pasižymi keliomis svarbiomis socialinėmis takoskyromis, proporcine (arba mišria) rinkimų sistema ir koalicinėmis vyriausybėmis. Todėl posakis „rinkimus laimėjo“ tiesiog klaidina absoliučioje daugumoje rinkimų, kol nėra suformuotas ministrų kabinetas.
Visiškai pritariu tiems politologams ir apžvalgininkams, kurie skeptiškai žiūri į tai, kad esą Latvijoje rinkimus laimėjo prorusiška jėga. Žinoma, pirma vieta rinkimuose daugiapartinėje sistemoje (o tokių šiais laikais — triuškinanti dauguma, vos su keliomis išimtimis) tikrai nėra tapatu pergalei. Antra, „Santarvės centras” pasiekė blogiausią savo rezultatą per 8 metus — mažiau balsų ir vietų jie gavo tik 2006 metų Saeimos rinkimuose, tai yra pirmuose, kuriuose yra dalyvavę. Trečia, prorusiškų jėgų pirma vieta yra sąlyginė — jeigu skaičiuotume visas partijas, kurių elektorate dominuoja latviai, jų balsai gerokai lenktų N. Ušakovo partiją. Tačiau „Santarvės centras“ rusakalbius mobilizuoja daugiausia etniniu aspektu, o latviai, remiantis šios šalies politologais Arčiu Pabriku ir Aiga Štuokenberga, taip pat yra pasidaliję ekonomiškai ir vertybiškai.
Tad galbūt teisinga teigti, kad latviai tiesiog perrinko L. Straujumos vyriausybę, kaip kad buvo perrinkę Valdžio Dombrovskio kabinetą 2010 ir 2011 metais? Taip pat ne. Būtina atsižvelgti į tai, kad priklausomai nuo politinio konteksto ir koalicijos specifikos perrinkimas gali reikšti labai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, ką reikštų mažumos vyriausybės perrinkimas, jeigu po rinkimų susiformuotų jai prieštaraujanti dauguma? O kaip manote, ar labai sunku perrinkti koaliciją, kuri turi 70 proc. vietų parlamente? Juk ji gali prarasti net 19,9 procentinių punktų, tačiau vis tiek išlaikys daugumą.
Čia labai svarbu akcentuoti Latvijos partinės sistemos specifiką. Ten yra viena didelė partija, turinti antisisteminės politinės jėgos bruožų, tokių kaip noras įteisinti antrą valstybinę kalbą ir artimi santykiai su autoritarinės Rusijos valdančiąja partija. Nieko nuostabaus, kad „Santarvės centrą” nuolatos stengiamasi apeiti, sudarant plačius, dažnai „perkrautos“ koalicijos bruožų turinčius latviškų partijų blokus. Pavyzdžiui, lietuviškojoje žiniasklaidoje 2010 metais „perrinktas“ ministras pirmininkas V. Dombrovskis rėmėsi į penkių partijų daugumą — ji buvo sudaryta iš visų latviškų jėgų, išskyrus įtaką tuo metu praradusią Latvijos pirmąją partiją. Nieko keisto, kad, neatsiradus naujų ryškių partijų, koalicija gavo beveik visus balsus, kurie neatiteko „Santarvės centrui“.
Tačiau nuolatinė tendencija koalicijas kurti taip, kad tik būtų apeita stambi prorusiška partija, turi savo kainą. Neoligarchinės, neprorusiškos, tačiau reikšmingos kairės Latvijoje šiuo metu tiesiog nėra. Labiausiai į mūsiškes dešiniąsias partijas panašus liberalkonservatoriškas blokas kone per kiekvienus rinkimus praranda rinkėjų, kurie grįžta naujų partijų pavidalu. Paskaičiuokime. 2010-aisiais į vieną dešinįjį bloką „Vienybė” susijungusios kelios partijos, vedamos V. Dombrovskio, surinko 31,9 proc. balsų. Tuo metu jau atrodė, kad pagaliau į Latvijos partinę sistemą atėjo stabilumas.
Tačiau 2011 metais, tik po metų „perrinktojo” V. Dombrovskio premjeravimo, „Vienybė” jau gavo tik 18,83 procentus balsų (trečia vieta), o juos aplenkė nauja buvusio prezidento Valdžio Zatlerio „Reformų partija” su 20,82 proc. balsų. Šiais metais abi partijos rinkimuose dalyvavo po „Vienybės” vėliava, tačiau gavo vos 21,60 proc. balsų — kitaip tariant, kažkur buvo prarasta beveik penktadalis viso latvių elektorato.
Tai ar buvo perrinkta L. Straujumos vyriausybė? Tik šių metų pradžioje prisiekęs kabinetas yra chrestomatinis latviško aljanso prieš prorusiškas partijas atvejis. „Vienybė”, V. Zatlero „Reformų partija”, oligarcho Aivaro Lembergo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei „Nacionalinis aljansas” 2011 metais laimėjo 69 vietas — visas, išskyrus 31, atitekusias „Santarvės centrui”. Techniniu požiūriu šiais metais valdantieji buvo perrinkti (daugumos užteks), tačiau gavo 8 vietomis mažiau — 61. Visgi tai, kad į parlamentą pateko dvi naujos partijos, o antrus rinkimus iš eilės pirmą vietą užėmė, nors ir (tikriausiai) nevaldys, „Santarvės centras”, rodo, kad Latvijos partinė sistema turi rimtų problemų.
L. Straujumos, premjerės technokratės, kuri tik šiais metais įstojo į ją delegavusią „Vienybę”, tikėtinas išlikimas poste paslepia neraminančią tendenciją. Nuolatos nukraujuojantys Latvijos centro dešinieji kiek primena savo istorinius kolegas poliarizuotose politinėse sistemose, tokiose kaip Italija (iki 1990 metų) bei vokiečių Veimaro Respublika. Kol centristinės ir konstitucijai ištikimos partijos (katalikiška Centro partija Veimare, krikščionys demokratai Italijoje) bandė išlaikyti valdžią ir vairuoti šalį demokratijos kryptimi, antisisteminės ir populistinės partijos tose šalyse augo ir stiprėjo.
Todėl situacija Latvijoje buvo ir išlieka labai jautri. Neturėtume itin džiaugtis, kad „Santarvės centras” prarado dalį savo vietų. Tikrasis latvių partinės sistemos centras, šiuose rinkimuose praradęs nemažai balsų, išlieka gana silpnas ir priklauso nuo oligarchų bei su kraštutinėmis pozicijomis dažnai flirtuojančio „Nacionalinio aljanso” malonės.
Perspausdinta iš: alfa.lt
