M. Jastramskis. Metas pirmalaikiams Seimo rinkimams?

mazvydas-jastramskis_H_465_sh

Po „Tvarkai ir teisingumui“ (TT) ir Darbo partijai (DP) nesėkmingų savivaldos rinkimų pasigirdo gandai apie šių partijų traukimąsi iš valdančiosios koalicijos. Siekiant išvengti politinio nestabilumo, socialdemokratai gali ir turi išsitraukti kozirį — pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę.
Apskritai DP ar TT pasitraukimas iš valdžios nebūtų netikėtas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausybių istoriją. Valdančiųjų koalicijų stabilumas nuo 2000 m. Seimo rinkimų didele dalimi priklausė nuo populistinių ir naujų partijų malonės. Pirmoji kregždė buvo 2000–2001 m. trumpai teišsilaikęs aljansas tarp Naujosios Sąjungos, vadovaujamos Artūro Paulausko, ir tuometinės Lietuvos liberalų sąjungos, patyrusios populiarumo šuolį su Rolandu Paksu priešakyje.

2006 m. vyriausybė žlugo jau dėl to, kad į juodosios buhalterijos skandalą įsivėlusi DP atšaukė savo ministrus. Po šio įvykio iš premjero pareigų pasitraukęs a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas minėjo, kad tai jam buvo netikėta, o už Lietuvos vairo teko stoti iš nedidelių partijų sudurstytam Gedimino Kirkilo mažumos kabinetui. Vėliau, jau ekonominės krizės metu, išsibėgiojant Tautos prisikėlimo partijai. Andriaus Kubiliaus vyriausybė kadenciją baigė besiremdama į vos 66 parlamentarus (Seimo dauguma yra 71).
Populistinių jėgų nesugebėjimą būti ištikimoms politiniam stabilumui diktuoja ir jų natūra. Kas yra populizmas? Amsterdamo universiteto politologai atliko šio reiškinio apibrėžimų akademinėje literatūroje apžvalgą ir priėjo gana paprastos išvados. Dauguma tyrėjų, nagrinėdami populizmą, sutaria dėl vieno — tai retorika, supriešinanti „gerąsias“ mases ir „blogą“ politinį elitą.
Toks apibūdinimas puikiai tinka mūsiškėms DP ir TT. Juk jos savo rinkimų kampanijas grindžia apeliacijomis į politikų daromas neteisybes, blogas tradicines partijas, taip pat dalija dosnius pažadus gerąjai liaudžiai (jų išpildymui tereikia nugalėti korumpuotą elitą). Kaip ir Europoje, taip ir Lietuvoje masių sukilimas, apie kurį įspėjo filosofas Jose Ortega Y Gassetas, šiais laikais politikoje išreiškiamas 2004 m. politologo Caso Mudde (žinomas dėl savo tyrimų apie radikalią dešinę) apibūdintu populistinių partijų Zeitgeist.
O kas nutinka su bloguoju elitu kovojančioms partijoms, kai pastarosios tampa Vyriausybės dalimi? Iš pradžių už jas balsavusios masės kažkiek laiko tiki savo „gynėjomis“. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įtarimai stiprėja: gerai dirbę ministrai (Valentino Mazuronio atvejis) iš tokių partijų išeina, skandalų tik daugėja (DP byla), o pažadai taip ir lieka neįgyvendinti. Elektorato akivaizdoje populistinės partijos supanašėja su tais, prieš kuriuos kovojo, o jų programos ir valdymo realybės neatitikimas tiesiog bado akis.
Šių metų savivaldos rinkimai — puikus pavyzdys, kad elgdamosis prieš savo natūrą (susidėdamos su tradicinėmis partijomis ir būdamos valdžioje), populistinės jėgos praranda paramą ir patiria dideles nesėkmes rinkimuose. Ką daryti? Tokių partijų lyderiams gali atrodyti, kad geriausia išeitis yra trenkti durimis, sakant, kad su tradicinėmis partijomis, siekiant masių gerovės, dirbti neįmanoma.
Kartu gali būti panaudotas ir apgavystės naratyvas. Pavyzdžiui, kad TT buvo pažadėta euro neįvesti (socialdemokratai ėmė ir apgavo), o „darbiečiams“ — kad minimalus atlyginimas kils, kaip paminėta jų programoje (pridedant, kad premjeras blogas ir netėsėjo pažado, tad belieka tik pasitraukti iš Vyriausybės). O jau išėjus, opozicijoje bus lengviau augintis reitingus, kritikuojant valdžią, kurios dalimi dar tik neseniai būta.
Ką tai reikštų Lietuvos politiniam gyvenimui? Be to, kad naujos Vyriausybės formavimas nukreiptų dėmesį nuo einamųjų darbų, Seimo darbo tęsimas be pirmalaikių rinkimų atrodytų kaip eilinis nuolaidžiavimas populistų įgeidžiams. Net jeigu DP ir TT nepaliks valdančiosios koalicijos, tradicinės politinės jėgos, o visų pirma Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), turi netoleruoti tokių grasinimų. Efektyvu būtų populistus pagąsdinti pirmalaikiais Seimo rinkimais — o gal net juos ir surengti.
Remiantis savivaldos rinkimų rezultatais, jeigu dabar įvyktų Seimo rinkimai, DP ir TT tiesiog nespėtų atsigauti ir surinktų, palyginti su tradicinėmis partijomis, itin mažai balsų. R. Pakso partija gal net ir neperliptų 5 procentų rinkiminio slenksčio. Taigi, priešlaikinių rinkimų „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ turėtų itin bijoti. Tas pats galiotų ir greitųjų kreditų prisiėmusiam Nagliui Puteikiui, kuris tiesiog pristigtų resursų, be kurių išpildyti rinkiminį potencialą sudėtinga.
Taigi, pirmalaikių rinkimų rezultatas būtų iš penkių-šešių partijų sudarytas Seimas, kuriame sumažėjusi fragmentacija ir sumenkusi populistų įtaka leistų gerokai efektyvesnį darbą. Partinė sistema būtų apvalyta, o DP ir TT suduotas gana didelis smūgis, kadangi neturint didesnės frakcijos (arba apskritai be jos) ir valstybės subsidijavimas sumažėtų. Trys tradicinės partijos — liberalai, socialdemokratai ir konservatoriai — pasidalintų didžiąją dalį balsų. Galbūt į Seimą patektų Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri, nors ir pati naudoja antielitinį retoriką, bet bent jau turi tam tikrą ideologinę kryptį.
Žinoma, toks scenarijus nėra garantuotas ir reikalautų nelengvo kompromiso tarp tradicinių partijų. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai būtų atsargūs dėl liberalų konkurencijos, kuriai tikimasi suduoti atsaką per laikotarpį iki 2016 metų. LSDP gali baimintis prarasti valdžią, jeigu pasikartotų 2014 m. Europos parlamento rinkimų baigtis, kai nepaisant didelių reitingų, užimta antra vieta pagal balsus. Bet kokiu atveju, svarstymai apie pirmalaikius rinkimus gali priversti rimtai susimąstyti prie vyriausybių griovimo pripratusius populistus.

Perspausdinta iš Delfi.lt