Moteris madoje ir Mados politika. III dalis
Ieva Lekavičiūtė
Tai trečiasis ir paskutinysis straipsnis iš ciklo apie madą ir politiką, pirmąją ciklo dalį skaitykite čia, antrąją dalį rasite čia
Moterų išvaduotoja bei viena iš jų tikrojo išsilaisvinimo pradininkių be abejonės gali būti laikoma Coco Chanel. Dizainerė propagavo berniukišką stilių: laisvus, korsetų nesuvaržytus drabužius, medvilninius švarkus, iki tol buvusius tik vyrų privilegija, ir kelnes. Be to, moterų išsilaisvinimą atspindėjo jos gyvenimo būdas — Chanel nuolat dėvėjo kelnes, jodinėjo apsižergusi arklį, siaubingai daug rūkė ir niekuomet neištekėjo.
Nuo little black dress iki powerdressing
Visgi turbūt didžiausias jos indėlis į mados istoriją ir dovana moterims yra Maža juoda suknelė (ittle black dress), kuri gali būti pritaikoma visom progom ir nešiojama tiek dieną, tiek vakare. Tai klasika, kuri niekuomet neišeis iš mados ir kurią savo spintoje turi kone kiekviena moteris. Beje, nors Mažos juodos suknelės autorystė priklauso Chanel, garsiausią jos versiją sukūrė Givenchy.
Šio dizainerio sukurta suknele viename iš klasikinių filmų Breakfast at Tiffany‘s buvo pasipuošusi ikoniškoji Audrey Hepburn.
Chanel sukurtas berniukiškas įvaizdis buvo tik pirmasis moterų išsilaisvinimo žingsnis. Moterims, siekusioms įsitvirtinti visuomeniniame gyvenime, prireikė aprangos, kuri pademonstruotų, jog jos rimtai siekia karjeros, jog darbas joms svarbesnis nei sėkmė asmeniniame gyvenime (dvi tuo metu praktiškai nesuderinamos sąvokos).
Taip atsirado naujas power dressing. Šio stiliaus ištakos glūdi dar XVIII a. viduryje, kuomet Anglijoje buvo sukurta „Mėlynųjų kojinių draugija“. Ją sudarė aukštuomenės moterys, kurios savo susitikimuose diskutuodavo iki tol laikytomis grynai vyriškomis temomis: apie literatūrą, muziką, dailę ar kitus menus.
Mėlynos kojinės pasirinktos neatsitiktinai — jos tuo metu buvo laikomos neformalios aprangos dalimi, o būtent tokią aplinką ir siekė sukurti šio judėjimo narės. Šios moterys savo stiprybę bei aukštą intelektą stengėsi pabrėžti išskirtiniu stiliumi — laisvesniais ir ne tokiais puošniais drabužiais, pabrėžiančiais kiekvienos iš jų individualumą.
XX a. pradžioje rimtus savo judėjimo ketinimus norėjusios pabrėžti sufražistės taip pat rinkosi paprasto kirpimo neperdėtai puošnias sukneles. Visgi šiuolaikinio power dressing pradininkas yra Yves Saint Laurentas, sukūręs Le Smoking įvaizdį. Dizaineris iki tol vyrišku laikytą drabužį pavertė seksualiu ir moterišku, taip padėdamas pamatus „ofiso amazonės“ atsiradimui.
Power dressing klestėjimo era be abejonės gali būti vadinamas devintasis dešimtmetis. Prisimenate vaikystėje matytą serialą „Žavūs ir drąsūs?“. Plačios kelnės paaukštintu juosmeniu, aukštakulniai, švarkai su petukais, pabrėžiantys juos dėvinčių moterų tvirtybę — visa tai žymėjo negrįžtamą moters vaidmens visuomenėje pasikeitimą.
Šis įvaizdis pastaruoju metu vėl tapo itin populiarus — plačias kelnes ar švarkus su petukais galime išvysti daugelio dizainerių kolekcijose bei vyraujančias tendencijas greitai „pasigaunančiose“ high street parduotuvėse. Tai, be abejonės, žymi iš naujo kilusį visuomenės susirūpinimą moters padėtimi: oficialiai teisės lyg ir vienodos, tačiau kaip yra realybėje?
Politikių mada
Power dressing atskleidžia gilesnę socialinę dilemą, aktualią daugeliui moterų: ar norėdamos užimti atsakingas, kitaip tariant „vyriškas“, pozicijas, jos privalo atsisakyti moteriškumo ir rengtis panašiai kaip vyrai? Deja, tarp aukštus postus užimančių moterų, visų pirma politikių, vis dar populiariausias yra Margaret Thatcher sukurtas „geležinės ledi“ įvaizdis, pasireiškiantis griežtu protokolo laikymusi ir individualaus įvaizdžio nebuvimu.
Tai galima pamatyti vos pažvelgus į įtakingiausias užsienio bei Lietuvos politikes: Hilary Clinton, Angela Merkel, Dalią Grybauskaitę…
Aišku, kaip ir visur, išimtys egzistuoja — raudonais kostiumėliais bei perlų vėriniais įspūdingą stilių kurianti Condoleeza Rice ar Julija Tymošenko. Pastarosios stilius bei vizitine kortele tapusi šukuosena netgi įkvėpė Chanel kolekciją.
Deja, matome, jog pareigų skirstymas į vyriškas bei moteriškas yra giliai įsišaknijęs mūsų visuomenėje: stiliaus ikonomis gali būti prezidentų žmonos (pavyzdžiui, Jackie Kenedy ar Michelle Obama), tačiau ne pačios prezidentės. Štai savo rinkiminės kampanijos metu Hilary Clinton atsisakė fotografuotis Vogue žurnalui, nes bijojo pasirodyti per daug moteriška.
Taigi ką reiškia serijos pradžioje minėtas New Look sugrįžimas? Galima būtų naiviai teigti, jog tai dar vienas žingsnis kovojant už vyrų ir moterų lygybę: atsakingas pareigas nuo šiol gali užimti ir kitaip besirengiančios moterys, o ne moterys, tapusios vyrų klonais.
Kaip bebūtų liūdna, analitikai teigia, jog šis moteriškumo sugrįžimas veikiausiai yra laikinas ir įkvėptas grynai ekonominių veiksnių — recesijai einant į pabaigą reikia kažko, kas priverstų moteris vėl atverti savo pinigines, tai yra kažko, ko jos dar neturi savo spintoje.
Įspūdingos dioriškos formos patenkina krizės nuvargintos visuomenės prabangos troškimą, tačiau abejotina, ar šis moteriškumo sugrįžimas mados (o kartu ir Moters) istorijoje vaidins ne epizodinį vaidmenį. Atrodo, jog moteriškumo dar laukia ilga ir sunki kova.
