R.Bakutis. Ar įmanoma, kad socialdemokratai ir konservatoriai kristų už borto?

Naujausi apklausų rezultatai po oficialios rinkimų kampanijos pradžios rodo, kad po spalį vyksiančių parlamento rinkimų valdžioje gali nelikti dviejų didžiausių iki šiol Lietuvos politinę sistemą cementavusių polių — socialdemokratų ir konservatorių.

Pasikartos 2000-ųjų scenarijus?

Visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ balandį atliktos ir „Lietuvos ryto“ paskelbtos apklausos skelbia, kad šiuo metu į parlamentą pakliūtų taip pagal populiarumą išdėliotos šešios partijos: socialdemokratai (16 proc.), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS; 11 proc.), Liberalų sąjūdis (10 proc.), „Tvarka ir teisingumas“ (8 proc.), konservatoriai (8 proc.) ir Darbo partija (8 proc.).

Toks politinių jėgų išsidėstymas daug kuo primena 2000-aisiais vykusius parlamento rinkimus, po kurių valdžią iš ekskomunistų ir konservatorių pasiglemžė vadinamosios naujosios politikos atstovai — liberalai ir Artūro Paulausko Naujoji sąjunga. Tuomet rinkėjai taip pat labiausiai simpatizavo ekskomunistiniam Algirdo Brazausko blokui, o konservatoriai po nepopuliaraus valdymo 1996–2000 m. daugiamandatėje apygardoje buvo tik ketvirti. Tačiau antrąją ir trečiąją vietą Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje tada surinko A. Paulausko socialliberalai ir dabartinio Liberalų sąjūdžio motina Lietuvos liberalų sąjunga. Šių partijų aljansą parėmus prezidentui Valdui Adamkui, buvo suformuota liberalų ir socialliberalų koalicija, už valdžios borto palikusi tiek socialdemokratus, tiek konservatorius.

Liberalai ir „valstiečiai“ — centristinės jėgos

Šiandien antrąją ir trečiąją reitingų lentelės vietas dalijasi Eligijaus Masiulio vadovaujamas Liberalų sąjūdis ir Ramūno Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Liberalų sąjūdis iškilo po 2014-ųjų Europos Parlamento rinkimų, kai į jo gretas įsiliejo charizmatiškas verslininkas Antanas Guoga. Liberalai išlaikė ir 2015-ųjų savivaldos rinkimų testą, po kurių, pasinaudoję Remigijaus Šimašiaus populiarumu, perėmė sostinės kontrolę.

Liberalų sąjūdžio sėkmę laiduoja jų sugebėjimas vienu metu save pateikti kaip modernią, centristinę ir technokratinę, bet tuo pačiu ir madingą bei jaunatvišką politinę jėgą. Liberalus stiprina ir jų konkurentų konservatorių pasirinkta strategija, akcentuojanti atsinaujinimo ir atsijauninimo kryptį. Nemažai daliai rinkėjų tuomet iškyla dilema: kam remti liberalus imituojančius konservatorius, jei jau yra tikra liberalų partija? Jei Liberalų sąjūdžio artimiausiu metu nepaliks A. Guoga, o partijos lyderiams pavyks susitarti su Kauną valdančiu Visvaldo Matijošaičio visuomeniniu komitetu dėl paramos vienmandatėse apygardose, liberalams gali pavykti užimti 2–3 vietą rudens Seimo rinkimuose.

Tuo metu LVŽS pakilimą sociologai stebi jau kurį laiką. Įprastai sutinkama, kad kurios nors partijos populiarumui ėmus augti prieš rinkimus, ši inercija kuo toliau, tuo labiau įgaus pagreitį. Pagrindinis „valstiečių“ siūlomas kabliukas rinkėjams šių metų rudenį — partijos sąrašas, sudarytas iš nepartinių savo sričių ekspertų, tarp kurių žada būti Saulius Skvernelis, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, gydytojas Aurelijus Veryga. Kadangi Lietuvoje tradiciškai nepasitikima politinėmis partijomis, nepartinės politikos korta gali tapti tuo masalu, kuris anksčiau garantavo balsus A. Paulauskui, Viktorui Uspaskichui, Rolandui Paksui, Arūnui Valinskui ar Neringai Venckienei.

Kaip ir Liberalų sąjūdis, LVŽS taip pat laikosi centristinių nuostatų ir nekrypsta į pernelyg radikalias pozicijas. Priešingai nei anksčiau, šiandien partijos lyderis R. Karbauskis jau nebekvestionuoja Lietuvos narystės NATO, o ir euroskeptinės pozicijos nebekeliamos taip atvirai. Tad jei Liberalų sąjūdžiui pavyks surinkti daug balsų miestuose, LVŽS gali pakartoti analogišką sėkmę regionuose, kurie tradiciškai balsuoja už socialdemokratus, „darbiečius“ ir „tvarkiečius“.

Tiek liberalai, tiek „valstiečiai“ būtų linkę sudaryti koaliciją be konservatorių ir socialdemokratų dar ir dėl to, kad abi šios politinės jėgos iki šiol beveik visada formuodavo Vyriausybę ir būdavo pagrindinė valdančiąją koaliciją tempianti jėga. Neįtraukus į koaliciją socialdemokratų, liberalams ir LVŽS atsivertų galimybė kontroliuoti premjero postą. O konservatoriams gali ne tik nepatikti užimti mažesniojo brolio vaidmenį — jie gali būti psichologiškai tam nepasiruošę ir po Vyriausybės sudarymo veikti per daug savarankiškai.

Galimas partneris — Darbo partija

Jei šioms partijoms pritrūktų parlamentarų skaičiaus iki reikalingos 71 Seimo nario daugumos, jos į savo gretas galėtų pasikviesti dar vieną — greičiausiai Darbo partiją. Apeliaciniam teismui paskelbus palankų V. Uspaskichui nuosprendį ir jam nusprendus trauktis iš aktyvios politikos, „darbiečiai“ pamažu stengiasi įgauti tradicinės skaidrios partijos įvaizdį, kuris neatbaidytų nuo galimos koalicijos su jais kovą prieš valdančiųjų galimą korupciją akcentuojančių opozicinių partijų.

Kiek mažiau reali atrodytų LVŽS, liberalų bei „Tvarkos ir teisingumo“ koalicija, kadangi pastarosios lyderio R. Pakso deklaruojamas euroskepticizmas gali būti nepriimtinas Liberalų sąjūdžiui. Be to, tiek liberalai, tiek „valstiečiai“ sulauktų gausios kritikos dėl susidėjimo su partija, kuriai teisėsaugos institucijos yra paskelbusios įtarimus. Galiausiai beveik nėra abejonių, kad užtverti kelią „tvarkiečiams“ į valdžios viršūnes po rudens Seimo rinkimų bandys prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kas galėtų sutrukdyti centristų koalicijai?

Liberalų sąjūdžio ir LVŽS koalicijai po rinkimų gali sutrukdyti bent keletas veiksnių. Pirma, konservatorių pasirodymas parlamento rinkimuose gali būti geresnis, nei prognozuoja apklausos. Šios partijos rinkėjai įprastai yra lojalesni ir bent 70–80 proc. jų įprastai ateina prie balsadėžių, kai kitas partijas palaiko 30–50 proc. Jei konservatorių rezultatai po rudens rinkimų bus neblogi, liberalams ir „valstiečiams“ gali tekti įtraukti į koaliciją ir juos.

Antra, LVŽS vadovas R. Karbauskis jau yra pareiškęs, kad koalicijoje nenorėtų matyti Darbo partijos ir „tvarkiečių“, tad be jų gali būti sunku suformuoti koaliciją tik su liberalais. Kita vertus, panašius pažadus anksčiau laidė ir kiti politikai, tačiau laikas juos nutrindavo.

Trečias tokiai sąjungai nepalankus veiksnys — prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija. Ji, dalyvaudama premjero ir Vyriausybės skyrimo procese, gali reikalauti liberalų nepalikti konservatorių, su kuriais iki šiol sutarė bent jau neblogai, be valdžios.

Galiausiai, net jei Liberalų sąjūdžiui ir LVŽS pavyktų sudaryti centristinę koaliciją, neaišku, kiek ji galėtų išsilaikyti. Atsiminkime, kad 2001-aisiais, t. y. po metų, iš valdžios išstumti socialdemokratai į ją sugrįžo, pašalindami iš jos liberalus. Toks scenarijus realus ir šiandien dėl galimų vidinių nesutarimų liberalų bei „valstiečių“ gretose.

Liberalų sąjūdžio gretose kai kurie partiečiai, pavyzdžiui, A. Guoga, jei jis negaus norimo posto Vyriausybėje, gali prarasti realybės jausmą ir nuspręsti steigti savo judėjimą. Analogiški sunkumai gresia ir LVŽS nepartiniams kandidatams, kurie sėkmės atveju manys, kad tai partija turi būti skolinga jiems už buvimą Seime, o ne atvirkščiai. Neaišku, kaip centristinei koalicijai pavyktų suvaldyti šių naujai iškeptų politikų ambicijas. Jei kažkam iš jų pasirodys, kad daugiau galima pasiekti konservatorių ar socialdemokratų gretose, jie gali lengvai pakeisti kovos pusę. Tokiu atveju pasikartotų jau matytas 2001-ųjų scenarijus.

Perspausdinta iš alfa.lt